Tėvai statosi namą, dabar parduoda man pažadėtą butą
Prieš 5 metus tėvai nusprendė statytis namą. Kol kas jie gyvena 2 kambarių bute, kurį persikraustę žadėjo atiduoti man. Dabar jiems neužtenka pinigų, jie jį parduoda. O mes su vyru jau atidavėme jiems visas mūsų santaupas.
Prieš 5 metus tėtis iš močiutės paveldėjo seną namelį. Jame gyventi neįmanoma, jis tik griovimui, tačiau pats sklypas pakankamai didelis ir randasi geroje gyvenvietėje. Tada tėvai užsidegė idėja šiame sklype pastatyti namą ir persikelti ten gyventi.
Prasidėjo statybos, kurios išsiurbė iš šeimos biudžeto visas lėšas. Aš tada tik ištekėjau, mes su vyru nuomojomės butą ir taupėme paskolai. Uždarbiai buvo ne milžiniški, todėl santaupos augo labai lėtai.
Nei jo, nei mano tėvai negalėjo mums padėti. Manieji buvo panirę į statybas, kurioms išėjo labai daug lėšų, o vyro tėvai pasakė, kad sūnums davė viską, ką galėjo, o dabar nori pagyventi sau. Jokiu būdu jų nesmerkiu, mes suaugę žmonės, niekas neprivalo mūsų išlaikyti. Tiesiog aiškinu, kodėl mūsų paskola buvo labai tolima perspektyva.
Praeitais metais mano tėvai pakvietė mus su vyru pasikalbėti. Jie pasakė, kad statybos beveik pasiekė finalinę stadiją , tačiau vėl reikalauja esminių investicijų, todėl jie turi mums pasiūlymą – mes atiduodame jiems savo santaupas, o jie po persikraustymo į savo namą atiduoda mums savo butą.
– Tai žymiai patogiau – ir pas mus atsiras grynųjų, ir jums nereikės vargti su paskola dar 30 metų. Mums su statybomis liko visai nedaug, manome, kad sekančiais metais jau persikelsime.
Mes su vyru tokį pasiūlymą priėmėme su entuziazmu. Mes buvome sutaupę jau beveik 18 tūkstančių, norėjome pasiekti 20 ir bandyti gauti paskolą. Tačiau tėvų pasiūlymas buvo dar geresnis. Žinoma, mes sutikome.
Atidavėme tėvams pinigus, o patys toliau taupėme, bet jau nebe taip aktyviai, remontui ir baldams. Tėvai pastoviai sakė, kad statybos štai jau greit baigsis ir mes kantriai laukėme.
Tačiau namo statybos užsitęsė. Stogas ir sienos jau stovėjo, tačiau ten dar daug ką reikėjo daryti. O neseniai sužinojau, kad tėvai nusprendė parduoti butą, kad baigtų statybas ir remontą. Tą butą, kurį žadėjo atiduoti mums su vyru.
– Jūs juk sakėte, kad butas bus mano, mes juk atidavėme jums pinigus! – negalėjau patikėti, kad tikri tėvai gali taip pasielgti.
– Na ką jūs ten atidavėte? Tu žinai, kiek mūsų namas kainuoja? Ir po mūsų jis liks tau. Tačiau mums jau reikia baigti statybas, įsikurti, nusipirkti baldus, o visa tai pinigai. Mums neužtenka, o jūs su vyru mums nepadedate,- pasakė mama.
– Ta prasme, mes nepadedame? Mes beveik 20 tūkstančių atidavėme!
– 17 su puse tūkstančio jūs atidavėte, nereikia didinti savo nuopelnų. Bet mes su tėčiu tai pamename. Mūsų namas bus didelis, norite – persikelkite gyventi pas mus. Susitaupysite paskolai.
Gyventi su mama? Na jau ne, ačiū. 18-os iš namų bėgte pabėgau į bendrabutį, nes gyventi namuose, kur šeimininkauja mano mama, yra pragaras žemėje. Žmogus paprasčiausiai neturi supratimo apie asmenines ribas, ji nepasiruošusi kompromisams, pagrindinis argumentas – „nes aš taip pasakiau, kol gyveni mano namuose, turi klausyti“.
Ir štai į šią „nuostabią“ atmosferą man siūloma persikelti su vyru? Kad mes su juo po mėnesio vėl ieškotume būsto arba išsiskirtume? Ne, atleiskite.
Su tėvais susipykau, nes taip nedaroma. Jei ne jų pažadai, mes jau būtume susitaupę, pasiėmę paskolą ir nieko nebelaukę.
O dabar taupyti viską iš naujo, nes gyventi nuomojamame, kol tėvai nepaliks man namo, aš nesiruošiu.
Vyras išvis nenori girdėti apie uošvius ir aš negaliu jo smerkti. Sakau tiesiai – mūsų tėvai apsuko mus su pinigais. Pati nedegu noru su jais bendrauti.
Tėvai apsimeta nesuprantą, kas ne taip. Butas jų, jie viską daro savo nuožiūra. Namas kažkokioje tolimoje ateityje atiteks man. Neva, man nėra ko jiems priekaištauti. Tačiau aš manau kitaip. Jie mus apgavo. Todėl ir bendrauti su jais nėra jokio noro.
