Vaikai atvežė 80-metę motiną į senelių namus. „Tu mums trukdai!“ Bet vos ji peržengė slenkstį, įvyko neįtikėtina…

80-metę Elizabetą į senelių namus atvežė jos pačios vaikai. Visą gyvenimą ji gyveno su sūnumi ir jo šeima, padėjo auginti anūkus, rūpinosi namų ūkiu, negailėdama nei jėgų, nei laiko.

Ji buvo įsitikinusi, kad senatvėje, kai rankos nusilps ir sveikata pradės šlubuoti, jos šeima liks šalia, kad palaikytų. Tačiau realybė pasirodė visai kitokia – vaikai, kuriuos ji auklėjo, nusprendė, kad dabar ji tik trukdo.

— Mama, suprask, — kalbėjo sūnus, vengdamas pažvelgti į akis, — mums sunku. Tu dažnai sergi, vaikai nerimauja. Taip bus geriau, jei tu būsi prižiūrima specialistų.

Šie žodžiai skaudžiai atsiliepė jos širdyje. Elizabeta visuomet manė, kad šeima – tai tvirtovė, kur kiekvienam yra vietos, nepriklausomai nuo amžiaus ir būklės.

Bet dabar jai leido suprasti, kad ji tapo našta. Važiuodama automobiliu, Elizabeta žiūrėjo pro langą, jausdama, kaip kiekvienas artėjimas prie naujų namų vis labiau tolina ją nuo pažįstamo pasaulio, kuriame kadaise buvo tokia laiminga.

Kai jie privažiavo prie senelių namų, pilkas pastatas atrodė griežtas ir be gyvybės, tarsi šaltas akmeninis paminklas jos praeities gyvenimui. Sūnus skubiai išlipo iš automobilio, kad padėtų motinai išlipti.

Elizabeta trumpam sustojo, jausdama, tarsi šiuo momentu atsisveikina su namais, kur liko jos gyvenimas. Pasiėmusi lazdą, ji sunkiai pakilo ir lėtai žengė link įėjimo.

Bet vos peržengusi slenkstį, įvyko kažkas visiškai netikėto. Prieš juos koridoriumi važiavo pagyvenęs vyras invalido vežimėlyje. Jo akyse švietė šilta ir nuoširdi šypsena, nuo kurios Elizabetos kūnu perbėgo šilumos banga.

— Sveikinu, — tarė jis, kreipdamasis į ją su kažkokiu nepaaiškinamu užtikrintumu. — Aš Ričardas. Jūs turbūt naujokė?

Elizabeta sutriko, nežinodama, ką atsakyti. Ji nesitikėjo čia pamatyti ką nors tokio draugiško ir atviro. Akimirką jai net pasirodė, kad Ričardas nėra visiškai svetimas žmogus, o senas draugas, kurio ji tiesiog seniai nematė.

— Sveiki atvykę, — tęsė jis, tarsi skaitydamas jos mintis. — Nesijaudinkite. Aš irgi kadaise maniau, kad ši vieta taps mano gyvenimo pabaiga, kad čia manęs laukia tik vienatvė. Bet aš klydau. Pasirodo, gyvenimas gali pateikti siurprizų bet kuriame amžiuje.

Šie žodžiai netikėtai palietė Elizabetos sielą. Jie buvo paprasti, bet juose slypėjo kažkokia neapčiuopiama galia. Ji pajuto, kad galbūt čia jos laukia ne tik priežiūra ir rūpestis, bet ir naujos pažintys, žmogiška šiluma, net džiaugsmas, kurį ji jau seniai pamiršo.

Tuo metu ji pagavo save galvojant, kad daugiau nejaučia tos beviltiškumo, kuri kankino ją pastarosiomis dienomis. Jai norėjosi tikėti, kad ateityje gali būti dar šviesių akimirkų, ir ji, galbūt, čia sutiks žmones, kurie taps jai iš tiesų artimi.

Sūnus, pamatęs, kaip motina pradėjo kalbėti su Ričardu, pajuto palengvėjimą. Jam atrodė, kad ji suras čia savo vietą, ir sąžinė nebebus jo taip kankinanti. Tačiau Elizabeta žinojo, kad atleisti už šį poelgį bus nelengva.