Vaikai per „pasitarimą“ sprendė, su kuo liks senutėlis tėvas ir niekas nenorėjo jo pasiimti
Neseniai ėjau iš darbo ir prisėdau su krepšiais šiek tiek pailsėti prie laiptinės. Ant suoliuko sėdėjo mano kaimynas iš viršaus – dėdė Stasys. Jis atrodė kažkoks liūdnas, aš pasidomėjau jo sveikata ir paklausiau, ko jis liūdi.
Dėdė Stasys numojo ranka:
– A-a-a… turbūt greitai nebetrukdysiu tau, šlepsėdamas iš viršaus per lubas…
Pamaniau, kad jam vėl kilo negeros mintys ir paprieštaravau:
– Jūs man visai netrukdote, dėl Dievo! O kas greitai, kas negreitai, dangaus kanceliarijoje nuspręs!
Kaimynas vėl numojo:
– Aš ne apie tai…
Mes su Stasiu sėdėjome dar apie valandą, buvo aišku, kad žmogų reikia išklausyti. Jis man papasakojo nelinksmas pastarųjų savo dienų naujienas.
Šiek tiek sugrįžtant atgal, kad būtų aišku – prieš 5 metus mūsų kaimynas palaidojo žmoną, tetą Katrę, jie gyveno tame pačiame aukšte, kur dabar gyvena jis. Pagyvenę žmonės, pas juos viskas buvo gerai, užaugino 3 vaikus.
Praėjus metams po laidotuvių dėdė Stasys po truputį pradėjo bendrauti su kaimyne, ji vyrą anapus išlydėjo dar seniau. Palaipsniui senelio ir senelės santykiai tapo šeimyniniais.
Senelis persikėlė į senelės 2 kambarių butą, o savo 3 kambarių perrašė jaunėlei dukrai. Butas buvo pilnai sutvarkytas, dėdė Stasys – auksinių rankų meistras, todėl dukros šeima, iki tol nuomojusis, paprasčiausiai persikėlė jau po savo stogu.
O dėdė Stasys, nepratęs sėdėti be darbo, užsiėmė kaimynės, tetos Janinos butu. Gyveno jie petys petin, dvi vienatvės rado viena kitą senatvėje ir tiesiog malonu buvo žiūrėti į jų rūpinimąsi vienas kitu. Tačiau ši laimė truko neilgai, dėdė Stasys praėjus 2 metams po persikraustymo vėl tapo našliu. Po to jo sveikata sušlubavo ir jis ėmė rečiau rodytis kieme.
Tapo aišku, kad greitai senstantis tėvas reikalauja nuolatinės priežiūros ir vaikai susirinko aptarti šios problemos. Susirinko tame 3 kambarių bute, kur visi užaugo,o dabar šeimininkavo jauniausioji iš šeimos.
Tačiau net ji nepanoro prisiimti atsakomybės prižiūrėti tėvą, teisindamasi užimtumu ir tai jos situacijoje, kai reikia tik paėjėti laiptų aikštele! Kiti vaikai, sūnus ir dukra, irgi pasakė negalį važinėti ir padėti tėvui. Po pakibusios pauzės jaunėlė ištarė tai, kas buvo visų galvose:
– Suraskime gerus senelių namus, ten bus visos sąlygos, o pinigų iš buto pardavimo pilnai pakaks jų paslaugoms apmokėti.
Visi kiti palaikė seserį ir jiems teliko išspręsti du klausimus – parduoti butą, kuriame dabar gyveno tėvas, ir išrinkti jam senelių namus…
Išklausiusi dėdę Stasį, labai nusiminiau, kaipgi taip, 3 vaikai ir nė vienas jų nenori pasirūpinti tėvu?! Lyg ir ne mano reikalas kištis į jų šeimyninius klausimus, bet jie susiruošė pasielgti visiškai nežmoniškai…
