Vienintelį kartą nuvežėme vaikus mano tėvams per atostogas, o šie pasakė, kad anūkai sugadino jiems visas šventes

Kai mes su Neda atšventėme vestuves, jos mama ir mano tėvai iškart aktyviai pradėjo pageidauti anūkų. Nors mes su žmona planavome kelis metus pagyventi dėl savęs.

Tačiau pasidavėme įkalbinėjimams. Po metų mums gimė Sofija, mūsų dukra. Tačiau to, ką žadėjo tėvai, nebuvo. Taip, jie periodiškai užeidavo pas mus. Bet ne dažniau karto per mėnesį. Ir daugiausiai porai valandų. Aš dirbau, todėl žmonai teko su viskuo tvarkytis beveik vienai. Kaip mes pergyvenome tą metą, iki šiol nesuprantu.

Tačiau dar baisiau pasidarė, kai po metų Neda suprato, kad vėl nėščia. Mes sušaukėme šeimos pasitarimą. Aš ir žmona labiau linkome į tai, kad atlikti abortą. O tėvai ėmė protestuoti.

Priminiau, kad jie žadėjo mums padėti su pirmuoju vaiku, o galiausiai – nieko. O su dviem mes tikrai nesusitvarkysime. Jie ilgai tarėsi ir pagaliau nusprendė, kad Nedos mama pagyvens su mumis kurį laiką po gimdymo.

Ir mano mama ateis ne rečiau 2 kartų per savaitę.
Su tokia sąlyga pasilikome vaiką. Netrukus mums gimė Markas. Šįkart tėvai laikėsi pažado. Uošvė pas mus gyveno ištisus 3 mėnesius. Daugiau neištvėrė. Paskui ji ateidavo 3 kartus per savaitę, keisdamasi su mano mama, kuri irgi ateidavo kas antrą dieną.

Tai truko pusantrų metų, o paskui tėvai grįžo į įprastą režimą – vienas susitikimas per mėnesį. Ne, žinoma, didžiulis ačiū jiems už pagalbą. Bet vis tiek, kai jie įkalbinėjo mus susilaukti vaikų, pažadų buvo šimtąkart daugiau.

Dabar mūsų vaikai paaugo ir pasidarė kiek lengviau. Sofijai sukako 7 metai, o Markui 5. Lyg ir pats tas laikas, kai vaikus jau galima ramiai palikti vyresniajai kartai ilgam laikui.

Tik štai Nedos mama susirado kavalierių ir išvyko gyventi į kitą miestą. Vietos ten pas jį nedaug ir priimti anūkus naujuosiuose namuose uošvė kol kas nepasiruošusi. Tada aš paspaudžiau savo tėvus.

– Jūs patys tiek metų mūsų prašėte anūkų,- pasakiau.- Prašau, naudokitės! Mes su Neda per kalėdines atostogas vykstame į Angliją pas draugus. O jūs prižiūrėkite Sofiją ir Marką.

Mama su tėčiu lyg ir džiugiai priėmė anūkus. Mes su žmona pagaliau pirmąkart per 7 metus galėjome normaliai praleisti laiką dviese ir pilnaverčiai pailsėti.

Tačiau kai grįžome, mano tėvai sukėlė tikrą isteriką. Jie pareiškė, kad daugiau niekada gyvenime nė minutei nepasiliks su anūkais. Kad Sofija su Marku elgėsi siaubingai per visas Kalėdų atostogas.

Pradėjome aiškintis aplinkybes. Pasirodo, maži vaikai, o siaube, nesėdėjo tyliai, jei jų to prašė. Nenorėjo su seneliu žiūrėti serialų apie mentus, o prašė įjungti filmukus. Atsisakė valgyti močiutes košes ir sriubas, o prašė makaronų, dešrelių ir saldumynų.
Žodžiu, elgėsi kaip normalūs vaikai. Tik štai mano tėvams tai kažkodėl buvo siurprizas.

Turbūt jie tikėjosi, kad mes jiems atvešime mielas klusnias lėlytes, su kuriomis galima žaisti ir kurios darys viską, ką močiutė su seneliu pasakys.

Mes su žmona truputį šoke. Manėme, po šios kelionės galėsime dažniau palikti Sofiją ir Marką tėvams, tačiau šiems nereikia tikrų gyvų anūkų, jei jie elgiasi ne taip, kaip norisi mano mamai ir tėčiui.