Viskas griuvo man po kojomis, bet aš nieko nepastebėjau… kol vieną dieną nepaskambinau į devintojo aukšto duris

Mano vyras nupirko butą savo kitai moteriai tiesiog po mūsų. Jie ten gyveno ketverius metus, o aš nieko nežinojau… kol vieną dieną viskas neišlindo į paviršių.

Tai buvo paprasta diena. Laistydama gėles balkone pamačiau, kaip mano vyras kyla iš apatinio aukšto. Jis išėjo iš kaimyninio buto taip natūraliai, lyg grįžtų namo. Tąsyk pagalvojau: „Gal užsuko pas kokį pažįstamą“. Bet širdyje jau suvirpėjo nerimas.

Po kelių dienų vėl pamačiau jį einantį į tą patį butą, šįkart su maišu maisto rankose. Jo veide buvo tokia švelni šypsena, tokia šiluma, kokios aš jau seniai nemačiau. Tada supratau — tai ne draugas. Tai kažkas daugiau.

Negalėjau pakęsti nežinomybės. Paklausiau namo prižiūrėtojo. Jis ilgai dvejojo, bet galiausiai prisipažino:
— Ponas Romas dažnai lankosi 9-ajame bute… ten jau kelerius metus gyvena jauna moteris.

Mano širdis sustojo. Devintas butas buvo tiesiogiai po mūsų. Tai reiškė, kad ketverius metus jis gyveno dvigubą gyvenimą — viršuje su manimi, apačioje su ja. O aš naiviai praėjau pro tą durų numerį kasdien, nieko neįtardama.

Tą vakarą sugalvojau pretekstą. Pasakiau, kad man per klaidą pristatė siuntą, ir pasibeldžiau į devintą butą. Duris atidarė graži jauna moteris. Jos veide atsispindėjo baimė, kai tik pamatė mane. Už jos nugaros, ant sofos, sėdėjo mano vyras Romas. Jo batai tvarkingai stovėjo prie sienos. Tai buvo jų namai.

Jis pašoko.
— Lina… leisk man viską paaiškinti…
Mano balsas drebėjo, bet buvo aštrus kaip peilis:
— Paaiškinti ką? Kad ketverius metus tu gyvenai čia, apačioje, o aš buvau tik tavo žmona ant popieriaus?

Kambarys paniro į kapų tylą. Ji nuleido akis. Jis prakaitavo, negebėdamas pažvelgti man į veidą. Ir tada supratau: mūsų santuoka baigta. Toks išdavystės mastas neatleidžiamas.

Grįžau į savo butą ir trenkiau durimis taip, lyg nutraukčiau paskutines grandines. Tą naktį jis nepasirodė. Telefonas skambėjo be perstojo, bet aš neatsiliepiau.

Kitą rytą į duris pasibeldė mano anyta Aldona. Jos veidas buvo kietas, balsas šaltas:
— Ar tikrai nori iškelti skandalą? Visi vyrai turi savo silpnybių. Romas tave myli, jis myli vaikus. Jis nupirko tą butą tik tam, kad būtų nepastebėtas. Jei viską išviešinsi — apjuodinsi šeimos vardą.

Akimirka pritrūkau oro.
— Tai jūs žinojote? Visą laiką? — paklausiau.

Ji nuleido akis.
— Taip. Jau ketverius metus. Aš prašiau jo sustoti, bet jis neklausė. Protinga moteris moka užsimerkti, kad išsaugotų šeimą.

Man išsprūdo juokas — kartus, skausmingas. Visi jie dalyvavo šitame sąmoksle: vyras, anyta. Visi, išskyrus mane. Aš vienintelė gyvenau akla.

Vakare Romas parėjo. Jis puolė ant kelių, griebė mano rankas, maldavo:
— Atleisk. Aš viską baigsiu, parduosiu tą butą, prašau, pagalvok apie vaikus, apie mus. Duok man dar vieną šansą.

Aš pažvelgiau į jo akis. Kadaise jose buvo mano jaunystės meilė. Dabar ten buvo tik tuštuma ir melas.
— Nesirūpink, — pasakiau šaltai. — Aš tave paleidžiu. Bet ruoškis teismui. Aš kovosiu dėl vaikų ir dėl turto. Tu neliksi be pasekmių.

Tai buvo paskutinis smūgis mūsų santuokai. Romas sustingo, Aldona neteko žado. Jie niekada nematė manyje tokios jėgos. Ta moteris, kurią jie laikė paklusnia ir tylia, atsistojo ir sugebėjo nutraukti visas grandines.

Tą vakarą palaidojau savo santuoką. Bet kartu pajutau ir laisvę. Nes išdavystė gali palaužti, bet ji taip pat gali suteikti jėgų pasakyti: „Daugiau niekada“.