Vyras išvyko į komandiruotę savaitei. Nusprendžiau nustebinti ir paruošti jo grįžimui tą patiekalą, kurį gamina jo mama ir kurį jis dievina nuo vaikystės. Paskambinau anytai, paprašiau recepto. Ji nustebo: “Kokia komandiruotė?” Ir pasakė tai, nuo ko man žemė iš po kojų išslydo…

Vyras susikrovė lagaminą sekmadienio vakarą. Pasakė, kad rytoj anksti ryte skrydis — savaitės komandiruotė į kitą miestą, svarbus projektas, susitikimas su klientais. Padėjau jam susipakuoti daiktus, išlyginti marškinius, patikrinau, kad nepamirštų dokumentų.

Ryte jis išvyko į oro uostą. Pabučiavo mane atsisveikindamas, pasakė, kad bus ryšyje, bet bus labai užsiėmęs. Likau viena. Esame susituokę dvylika metų, pripratau prie jo komandiruočių, bet vis tiek pasiilgstu.

Pirmas dvi dienas vakare jis skambino trumpai — pavargęs, turėjo sunkių derybų, rytoj vėl užimta diena. Trečią dieną nebeskambino, parašė žinutę — atleisk, susirinkimas užsitęsė, krentu iš nuovargio, rytoj susiskambinsime.

Neįsižeidžiau. Supratau — darbas. Nusprendžiau užsiimti siurprizo jo sugrįžimui ruošimu. Norėjau paruošti jo mėgstamą patiekalą — troškinį pagal jo mamos receptą. Jis dievina jį nuo vaikystės, visada prašo anytos paruošti, kai atvykstame į svečius.

Trečiadienį paskambinau anytai. Paprašiau padiktuoti receptą. Ji nustebo, apsidžiaugė — pagaliau nusprendei išmokti! Pradėjo aiškinti: kokią mėsą pasirinkti, kokius prieskonius, kiek troškinti.

Aš užsirašinėjau, o tada ji paklausė: “O kodėl tau dabar reikia recepto? Ruošiesi gaminti?”

Aš atsakiau: “Taip, noriu pagaminti vyrui grįžus iš komandiruotės. Jis grįš sekmadienį, tegul pasidžiaugia.”

Tyla. Ilga, įtempta tyla. Pagalvojau — gal ryšys nutrūko. Pakviečiau: “Alo? Ar girdite mane?”

Anyta atsakė tyliai, atsargiai: “Kokia komandiruotė?”

Ne suvokiau. Paaiškinau: “Na, kokia? Jis juk kitoje mieste visą savaitę. Išvyko pirmadienio rytą.”

Vėl tyla. Tada anyta lėtai, parinkdama žodžius pasakė: “Jis pas mus. Atvyko pirmadienio vakarą. Sakė, kad tu žinai, kad leidi. Trečią dieną gyvena čia.”

Sėdėjau su telefonu prie ausies ir negalėjau ištarti žodžio. Kaip suprasti, kad jis pas juos? Man sakė, kad skrenda į komandiruotę. Susikrovė lagaminą, išvyko į oro uostą.

Anyta tęsė pasimetusi: “Jis sakė, kad tu pavargusi, kad jam reikia leisti tau pailsėti, pabūti vienai. Kad taip sutariate. Galvojau, kad tu apie tai žinai.”

Aš padėjau ragelį. Rankos drebėjo. Skambinau vyrui. Jis nekėlė. Parašiau žinutę: “Kaip tik dabar kalbėjau su tavo mama. Kur tu iš tikrųjų esi?”

Atsakymas atėjo po dešimties minučių: “Mums reikia pasikalbėti. Atvyksiu sekmadienį.”

Parašiau: “Atvyk dabar. Paaiškink dabar.”

Jis neatsakė. Užblokavo ryšį.

Paskambinau anytai atgal. Paklausiau, kas vyksta, kaip jis elgiasi. Ji sakė, kad jis atvažiavo liūdnas, tylus. Sėdi savo vaikystės kambaryje, beveik neišeina. Daug laiko leidžia vienas, mąsto apie kažką. Ji nelindo, galvojo, kad mes susipykome ir aš siunčiau jį pas tėvus nurimti.

Bet mes nesipykome. Viskas buvo gerai. Ar man atrodė, kad gerai.

Trys naktys aš nemiegojau. Sukau pastarąsias savaites galvoje. Ieškojau ženklų, kad kažkas ne taip. Ar jis buvo atsiskyręs? Šaltas? Susierzinęs? Ne, įprastas. Pavargęs, bet įprastas.

Sekmadienį jis sugrįžo. Įžengė į butą, padėjo lagaminą. Sėdėjau ant sofos, laukiau. Jis atsisėdo priešais ir pasakė: “Atleisk, kad melavau. Man reikėjo pabūti vienam. Pamąstyti.”

Paklausiau: “Apie ką pamąstyti? Kas nutiko?”

Jis tylėjo ilgai. Tada prisipažino: “Pavargau. Nuo visko. Nuo darbo, gyvenimo, rutinos. Jaučiu, kad dūstu. Man reikėjo pabūti vienam, tyloje, be įsipareigojimų. Išvykau pas tėvus, sėdėjau savo senajame kambaryje, mąsčiau.”

Nesuvokiau: “Galejai sakyti man tiesą. Galėjai sakyti, kad tau reikalinga pertrauka, laikas sau. Aš buvau supratusi.”

Jis purtė galvą: “Būtum pradėjusi klausinėti — kodėl, kas ne taip, kaip galiu padėti. Nenorėjau aiškinti. Norėjau tiesiog išnykti savaitei.”

Sėdėjau ir stebėjau vyrą, su kuriuo pragyvenau 7 metus. Ir neatpažinau jo. Jis mane apgaudė, pabėgo pas tėvus, slėpėsi ten, ignoravo mano skambučius. Vietoj to, kad pasikalbėtų, paaiškintų, paprašytų laiko.

Jis sakė: “Nežinau, kas su manim. Galbūt vidurio amžiaus krizė, gal perdegimas. Bet man reikia erdvės. Laiko pamąstyti apie mūsų gyvenimą, apie tai, ko noriu.”

Paklausiau tyliai: “Tu nori skyrybų?”

Jis atsakė nuoširdžiai: “Nežinau. Galbūt.”

Mes išsiskyrėme po pusės metų. Jis taip ir nesugebėjo paaiškinti, kas nutiko. Kalbėjo apie nuovargį, rutiną, prarastą prasmę. Bandžiau išsaugoti santuoką, siūliau terapiją, atostogas kartu, pokyčius. Bet jis jau buvo toli.

Dabar praėjo metai. Jis gyvena vienas, nuomoja butą. Kartais bendraujame — dalijamės turtu, sprendžiame formalumus. Jis atrodo ne laimingesnis, nei tada. Tiesiog vienas.

O aš tebesimenu tą akimirką. Kai paskambinau anytai dėl recepto, norėjau nustebinti. O išgirdau, kad mano vyras ne komandiruotėje, o slepiasi pas tėvus, nes negali būti šalia manęs.

Žinote, kas labiausiai skaudu? Ne tai, kad jis melavo. O tai, kad nepasitikėjo pasakyti man tiesos. Nusprendė, kad lengviau apgauti ir pabėgti, nei pasakyti: “Man sunku, man reikia laiko.”

Galbūt, jei tąkart jis būtų pasakęs tiesą, viskas būtų susiklostę kitaip. Galbūt būčiau davusi jam erdvės ir jis būtų sugrįžęs. O gal vis tiek būtų pasibaigę taip pat.

O jūs, ar galėtumėte atleisti sutuoktiniui, kuris melavo apie komandiruotę ir savaitei pasislėpė pas tėvus, nes nenorėjo būti šalia jūsų?