Vyras padovanojo man mašiną, bet savo elgesiu sukėlė norą grąžinti ją atgal
15-osioms santuokos metinėms mano vyras Andrius dovanojo man mašiną. Seniai apie ją svajojau. Maža, naudota, bet užtai mano.
Dabar nereikia prašyti vyro nuvežti mane į parduotuves arba amžinybę laukti taksi. Juolab šiemet mūsų vaikai eis į mokyklą ir juos reikės vežioti ir pasiimti.
Mano vairavimo stažas nedidelis, bet kadangi aš jau ilgą laiką nevairavau vien dėl to, kad neturėjau mašinos, man reikėjo praktikos. Vyras pažadėjo padėti ir per artimiausias išeigines pasivažinėti su manimi po miestą.
Labai pergyvenau dėl to, nes puikiai pažįstu savo sutuoktinį, kuris ne visada ramiai ir adekvačiai reaguoja į kai kurias situacijas. Aš net truputį pasigailėjau, kad jo paprašiau.
Reikėjo pasisamdyti žmogų iš vairavimo mokyklos, kuris turi mokymo vairuoti patirties ir ramiai prisiminti bei patreniruoti įgūdžius. Bet jau buvo vėlu ir aš nekantriai , tačiau jaudindamasi laukiau savaitgalio.
Sekmadienio rytą mes su Andriumi išvažiavome į pagrindines mūsų miesto gatves. Šią dieną mes pasirinkome specialiai, kad keliai nebūtų perpildyti ir aš galėčiau kaip reikiant pasipraktikuoti.
Jau prie namų Andrius davė man krūvą pastabų.
– O kas prisisegs?! – komanduojančiu balsu paklausė jis.- Žibintus įjunk, rankinį atleisk.
Jaučiausi kaip pelė, įvaryta į narvelį, kuriai net nėra kur pabėgti. Rankos drebėjo ir visiškai manęs neklausė. Nuo jaudulio visos mintys mano galvoje susimaišė, o dėl to, kad šalia sėdėjo Andrius, aš visa suakmenėjau.
– Tu ką, buka?! – rėkė ant manęs vyras, – nagi, nuspausk sankabos pedalą ir tolygiai spausk „gazą“.
Mintyse bandžiau įsivaizduoti, kaip išdėstyti pedalai ir kokia tvarka man juos spausti.
– Mes dar ilgai stovėsime? – nepatenkintu balsu paklausė Andrius,- aš neplanavau visos išeiginės tau sugaišti.
– Nustok taip su manimi kalbėti !– neišlaikiau aš,- tu juk matai, kaip aš nervinuosi!
– Tu juk anksčiau vairavai mašiną! – pasipiktino sutuoktinis,- o dabar net pajudėti negali.
– Aš jau šimtą metų nesėdėjau už vairo,- pasakiau aš,- žinoma, kad neprisimenu nieko, išskyrus kaip ją užvesti.
Vyras sunkiai atsiduso ir ėmėsi man aiškinti, ką reikia daryti ir kur spausti. Po 15 minučių teorijos galiausiai išvažiavau iš kiemo.
Mašina trūkčiojo, geso vidury kelio, kiti vairuotojai pypsėjo ir apdovanojo pasipiktinusiais žvilgsniais. Aš pergyvenau, vyras nervinosi.
Aš jau milijoną kartų pasigailėjau dėl šio užmojo. Galiausiai, kai eilinį kartą užgesau prie šviesoforo, Andrius neištvėrė:
– Viskas, gana, persėsk! – sukomandavo jis.
– Bet juk taip aš negalėsiu nieko išmokti,- pratariau aš, – man reikia daugiau praktikos.
– Kokios praktikos? Tu visiškai nemoki važinėti! Jau šimtąkart pasigailėjau, kad nupirkau tau šią mašiną! – barėsi vyras.
– Vietoje to, kad mane palaikytum, tu šauki ir keikiesi, tuo pačiu išvis numušdamas norą vairuoti,- įsižeidusi pasakiau aš.
– Na ir puiku. Mašina bus sveika, pėstieji nesužeisti, o mano nervų sistema rami,- nusišaipė vyras,- nagi, persėsk, žiūrėk, kokį kamštį padarei.
Persėdusi į keleivio vietą, tylėdama spoksojau pro langą. Ašaros tvenkėsi akyse. Man buvo labai apmaudu. Žinoma, aš suprantu, kad būtum mokytoju, būtina turėti daug kantrybės, kuria mano vyras nepasižymėjo. Bet ir aš buvau ne kvaila mergiotė, kuri iš pirmo karto nieko nesupranta.
Nežinau, kaip viskas susiklostys paskui ir ar galėsiu vėliau sėstis už vairo, bet dabar be noro grąžinti vyrui jo dovaną, kitų minčių nebuvo.
