Vyras paprašė manęs persikelti į jo motinos namą, kad galėčiau rūpintis ja po insulto. Pusę metų atidaviau visą save uošvės priežiūrai, o vakar jis atėjo į namus su nepažįstama moterimi ir pasakė man tai, nuo ko netekau žado…

Mes kartu nugyvenome dvidešimt du metus. Įprasta santuoka. Abu dirbome, vaikų neturėjome. Jo motina visuomet šaltai su manimi elgėsi, bet aš nesupykau. Matydavomės retai.

Prieš pusę metų uošvei įvyko insultas. Sunkus. Ji liko lovoje. Vyras atvažiavo pas mane į darbą. Paprašė pakalbėti. Pasakė, kad motina viena, reikia, kad šalia būtų žmogus nuolat. Paklausė, ar galėčiau persikelti pas ją.

Turėjau gerą darbą. Stabilų. Dvejus metus jo ieškojau po atleidimo. Bet jis pažiūrėjo taip, kad aišku pasidarė — atsakymo nebus. Jo motina, jis vienintelis sūnus. Aš sutikau.

Išėjau iš darbo. Susikroviau daiktus, persikėliau į uošvės namus pakraštyje. Didelis senas namas, toli nuo miesto. Vyras pasiliko mūsų bute. Darbas toli, nespėtų važinėti kasdien. Žadėjo atvažiuoti savaitgaliais.

Prasidėjo sunkios dienos. Uošvė nekalbėjo, nejudėjo. Tik akimis judino. Reikėjo maitinti šaukštu po truputį. Kiekvieną dieną visiškai plauti. Pampersus keisti. Kiekvieną dvi valandas verstis, kad neatsirastų pragulų. Keldavausi naktimis, tikrindavau kvėpavimą.

Vyras man duodavo nedaug pinigų. Pampersams, vaistams, uošvės maistui. Sau beveik nieko nebelikdavo. Greitai suliesėjau. Nebetepiau makiažo. Nešiojau senus naminius drabužius. Nebuvo kur puoštis.

Pirmą mėnesį vyras atvažiuodavo kas savaitgalį. Sėdėjo valandą-pusantros, klausdavo apie motiną. Paskui pradėjo atvažiuoti rečiau. Kartą per dvi savaites. Tada kartą per mėnesį. Darbas, pavargsta, laiko nėra.

Skambindavau jam kiekvieną vakarą. Papasakodavau apie uošvę, apie jos būklę. Jis klausydavo trumpai. Apie mane niekada neklausė.

Po trijų mėnesių paprašiau jo pasilikti su uošve bent vieną dieną. Reikėjo pas gydytoją, ir šiaip išeiti iš namų. Jis atsisakė. Pasakė, kad nemoka prižiūrėti lovos ligonių, kad aš geriau sugebu.

Pasilikau. Tęsiau. Dienos tapo vienodos. Kėlimasis šeštą. Maitinimas. Procedūros. Tvarkymasis. Vėl maitinimas. Ratu iki nakties. Pamiršau, kaip atrodo miestas. Kaip kalbėti su žmonėmis normaliai.

Vyras vis rečiau skambino. Kartais neatsiimdavo ragelio. Rašydavo — susitikime, perskambinsiu. Neperskambindavo. Pinigus tyliai pervesdavo į kortelę.

Prieš du mėnesius jis visai nustojo atvažinėti. Tik pinigus pervedė. Gyvenau iš tų pervedimų. Pirkau pampersus, vaistus uošvei, maistą.

Vakar jis pirmą kartą atvažiavo po dviejų mėnesių. Aš apsidžiaugiau. Padengiau stalą, norėjau normaliai pasikalbėti. Bet jis atvažiavo ne vienas.

Su juo buvo moteris. Jauna. Apie 35-erių. Jis atvedė ją į namus, sakė — tai kolegė, dabar ji padės rūpintis motina. Aš apsidžiaugiau netgi. Pagalvojau — pagaliau pagalba.

Paskui jis pasikvietė mane į kitą kambarį. Paaiškino. Kad jie jau keturis mėnesius kartu. Kad seniai norėjo išeiti, bet nesiryžo. Kad ši moteris sutiko gyventi čia, rūpintis jo motina. Kad man reikėtų susikrauti daiktus. Šiandien.

Stovėjau, klausiau. Ne iš karto supratau. Jis pakartojo. Butas mieste lieka man, jis nepretenduoja. Bet čia aš daugiau nereikalinga. Jo nauja moteris mane pakeis.

Paklausiau apie uošvę. Jis pasakė — motina nieko nesupras, nesąmoninga juk. Skirtumo nėra, kas ją prižiūri.

Susikroviau daiktus. Buvo nedaug. Per pusę metų nieko nepirkau. Seno ji numovė. Vyras iškvietė taksi. Išvažiavau.

Dabar sėdžiu bute viena. Žiūriu į rankas. Jos paseno per pusę metų. Oda grublėta nuo skalbimo, tvarkymo. Nagai nulaužti. Aš atidaviau pusę metų gyvenimo. Palikau darbą. Sveikatą sugadinau. Rūpinausi jo motina, kuri manęs niekada nemylėjo. O jis tiesiog mane pakeitė. Kaip seną skudurą nauja.

Papasakokite, ar pati kalta, kad sutikau? Ar galima buvo numatyti iš anksto, kad jis mane išnaudos? Ir kaip dabar gyventi, kai supranti — pusė metų išmesta žmogui, kuris nieko nevertino?