Vyro šeima manė, kad aš tyliai šypsausi, nes nemoku prancūzų kalbos. Tačiau iš tikrųjų aš išgirdau tiesą, po kurios mano gyvenimas jau nebebuvo toks pats…

Mano vyras — prancūzas. Ilgai mokiausi kalbos, bet neseniai ėmiau papildomų pamokų. Vakarienės su jo šeima metu pokalbis netikėtai perėjo į prancūzų. Aš tyliai šypsojausi ir vaidinau, kad nesuprantu. Bet tada jo sesuo staiga paklausė: — Ar ji žino apie kitą..?

Aš sustingau su šakute rankoje. Juokas ir taurės dar skambėjo aplink, bet man viskas nutilo. Viduje tarsi kas būtų nuspaudęs jungiklį. Vyras jo sesers žodžiai aidojo mano galvoje: «Ar ji žino apie kitą..?»

Aš tyliai sau pakartojau kiekvieną žodį, kad įsitikinčiau, jog išgirdau teisingai. Bet pavaidinau, kad nesupratau. Su šypsena prisidėjau taurę prie lūpų ir gurkštelėjau vyno. Širdis daužėsi taip stipriai, kad bijojau — ją išgirs visi prie stalo.

— Qu’est-ce que tu veux dire? — paklausė mano vyras sesers, suraukęs antakius. (Ką tu turi omenyje?)

Ji kilstelėjo antakį, gūžtelėjo pečiais ir atsakė kažką neaiškaus, tipo «nėra-nėra». Bet akimirka jau buvo įsirėžusi į mano atmintį — ir ištrinti jos buvo neįmanoma.

Vėl nusišypsojau, bet maistas staiga tapo beskonis.

Grįžome namo vėlai. Vyras buvo truputį įkaušęs, plepėjo, juokavo, o aš linkčiojau ir pritardavau. Viduje tuo tarpu siautėjo visas uraganas.

Nežinojau, kaip paklausti. Nežinojau, kaip teisingai paklausti. «Kas ta kita?» — per daug tiesmuka. O jei aš ne taip supratau? O jei suklydau? Bet ir tylėti buvo neįmanoma.

Tą naktį nemiegojau. Klausiau, kaip jis ramiai šnirpščia šalia, o galvoje piešėsi dešimtys vaizdų. Kita moteris. Slapti susitikimai. Melas. Kodėl jo šeima žino?..

Iki ryto apsisprendžiau: reikia veikti atsargiai.

Aš tęsiau pamokas su mokytoja. Dabar stengiausi kaip niekada. Man reikėjo ne tik suprasti — man reikėjo girdėti viską. Be jokios klaidos galimybės.

Kiekvieną dialogą, kiekvieną užduotį perleidau per širdį. Prancūzų kalba tapo mano ginklu.

Tuo tarpu ėmiau atidžiau klausytis vyro. Su kuo jis kalba telefonu. Kaip rašo žinutes. Kai manęs nėra šalia.

Ir aš ėmiau pastebėti. Per dažnai telefonas rankose. Per daug šypsenų veide, kai jis kam nors rašo. Per greitai užrakina ekraną, kai aš praeinu pro šalį.

Kartą vakare jis pasakė, kad užtruks darbe. Bet grįžo su naujais marškiniais. Tiksliai žinojau, kad ryte jis išėjo su kitais.

— O, persirengei? — paklausiau tyčia lengvai.
— Taip, susipurvinau per susitikimą, teko užsukti namo ir pasikeisti. — Jis nusišypsojo pernelyg ramiai. Tačiau bute nebuvo nė menkiausio ženklo, kad jis būtų užėjęs persirengti.

Supratau — jis meluoja.

Apsisprendžiau. Paskambinau jo seseriai.

— Sveika, čia aš, — pradėjau prancūziškai. Balsas drebėjo. — Ar galiu paklausti tiesiai? Tą vakarą per vakarienę… ką turėjai omenyje?

Kitoje pusėje stojo tyla. Tada ji sunkiai atsiduso:

— Vis dėlto supratai…

— Taip.

— Klausyk, aš nenorėjau kištis. Tai ne mano reikalas. Bet taip, jis… turi moterį.

Akys aptemo.

— Tu žinojai? Ir tylėjai?..

— Tikėjausi, kad jis susiprotės. Kad tai tik… flirtas. Bet tai tęsiasi jau mėnesiais.

Atsisėdau ant grindų pačiame virtuvės viduryje. Pasaulis griuvo.

Toliau viskas rutuliojosi žaibiškai.

Pradėjau atidžiau sekti. Telefonas, susirašinėjimai, keisti skambučiai — viskas rodė, kad jis tikrai turi «kitą».

Ir aš supratau baisų dalyką: jei ne prancūzų kalba, būčiau gyvenusi nežinioje. Man šypsotųsi per šeimos vakarienę, o už nugaros aptarinėtų jo neištikimybę.

— Mūsų laukia rimtas pokalbis, — pasakiau vieną vakarą, kai jis įėjo į namus.

Jis nustebęs kilstelėjo antakius:
— Apie ką?

— Apie tave. Ir apie ją.

Jis sustingo.

— Apie ką tu kalbi?

— Nesivaidink. Aš žinau. Aš viską žinau.

Jis nuleido akis. Ir pirmą kartą nebeėmė neigti.

Jis papasakojo. Viskas prasidėjo «netyčia». Su kolege. Vynas, vėlyvi vakarai, pokalbiai. Paskui susitikimai. Paskui romanas.

— Bet tai nieko nereiškia! — tikino jis. — Tai tik klaida. Aš tave myliu.

Jo žodžiai buvo tarsi peiliai. Klaida? Klaida, kuri tęsiasi mėnesiais ir apie kurią žino visa jo šeima?

Gyvenome kartu, bet tarsi skirtinguose pasauliuose. Negalėjau nei atleisti, nei išvaryti. Jis sekiojo mane, prašė atleidimo, sakė, kad viską užbaigė, kad «ji» daugiau nebeskambins.

Tačiau pasitikėjimas mirė.

Pagavau save tikrinančią jo telefoną, paštą, klausantis kiekvienos intonacijos. Tokio gyvenimo nenorėjau.

Kartą rytą, žiūrėdama į veidrodį, supratau: aš ne ta moteris, kuri pasirengusi kentėti. Ne dėl to mokiausi prancūzų.

Susikroviau lagaminą.

— Kur tu eini? — sutrikęs paklausė jis.

— Pas save, — ramiai atsakiau. — Į tą gyvenimą, kuriame mane gerbia.

Jis bandė sustabdyti, kalbėjo apie meilę, šansus, ateitį. Bet aš žinojau: visko sugrąžinti jau nebeįmanoma.

Išsinuomojau nedidelį butą centre. Tęsiau pamokas. Prancūzų kalba man tapo ne skausmo priminimu, o raktu į naują gyvenimą.

Įsidarbinau, susipažinau su naujais žmonėmis. Lėtai, žingsnis po žingsnio, susigrąžinau save.

Kartais naktimis aš vis dar prisimindavau tą vakarienę. Sesers žodžius. Pirmąjį šaltį viduje. Tačiau dabar tie prisiminimai buvo ne apie pabaigą. O apie pradžią.

Mano naujos istorijos pradžia.