2 metų berniukas liko našlaičiu. O aš 50-ies pirmąkart tapau mama

2 metų berniukas liko našlaičiu. – Nėra ko jo lepinti! – griežtai pasakė auklytė vaikų namuose.

Kurį laiką padirbėjusi vaikų namuose, galiu drąsiai sakyti, kad tai pakankamai sunkus darbas. Nežinau, kodėl ryžausi ten įsidarbinti, juk verkiu prie kiekvieno naujo vaiko ir pergyvenu dėl jo likimo.

Žinoma, vyras prieštarauja, matydamas mano emocinę būseną grįžus iš darbo. Jis reikalauja, kad aš išeičiau iš darbo. O aš negaliu iš ten išeiti, juk kas mylės tuos vaikus taip kaip aš?

Įspūdingų istorijų vaikų namuose daug, tačiau ši įsiminė man labiausiai. Jau buvo vakaras ir mums paskambino iš ligoninės. Pranešė, kad šiandien mums pristatys metukų berniuką. Tėvai pateko į avariją ir neišgyveno, vaikas liko visiškas našlaitis. Giminaičių jis neturėjo, todėl mažylį nukreipė pas mus.

Atvežė berniuką, jis buvo labai išsigandęs ir sutrikęs. Matėsi, kad jis labai pergyveno, nors neverkė. Kai man perdavė mažylį į rankas, pajutau, kad jo širdis tuoj iššoks iš krūtinės. Tyliai sušnibždėjau jam į ausytę, kad viskas bus gerai.

Tuo momentu jis pažvelgė į mane ir jo skruostais pabiro ašaros, taip tyliai pabiro, be riksmų ir isterijos…

Jis tylėjo, o ašarėlės tiesiog ritosi apvaliais vaikiškais skruostukais. Jis paprasčiausiai negalėjo suprasti, kur dingo jo tėvai ir kas per nepažįstami žmonės jį supa. Man buvo labai gaila šio mažylio, todėl nakčiai pasiėmiau jį į savo kambarį.

Norėjau nuraminti jį, paskaityti pasaką. Kai mažylis užmigo, toliau krūpčiojo per miegus, o man spaudė širdį. Matydama, kaip sunku berniukui adaptuotis, skyriau jam daugiau dėmesio. Mačiau, kad jis vis tiek pergyvena.

– Nustok paskui jį lakstyti! Nėra ko jo lepinti. Jam dar tiek gyventi… vienam,- griežtai pasakė direktorė.

O aš taip negaliu, todėl praleidau jos žodžius pro ausis. Kai tik atsirasdavo galimybė, žaidžiau su Danium. Ir žinote, kas nutiko paskui? Mane dėl to atleido. O priežastis buvo mano „profesinis netinkamumas“. Pasirodo, negalima su kai kuriais vaikais elgtis ypatingai.

Aš turbūt niekada to nesuprasiu. Likusi be darbo, dieną naktį galvojau apie šį berniuką. Kaip jis pavalgė, pamiegojo, pasivaikščiojo… Šis mažylis 24 valandas buvo mano galvoje ir aš pasiūliau vyrui jį įsivaikinti.

O vyras ėmė ir sutiko, kai pamatė šį mažylį savo akimis.

Nesinorėjo palikti berniuko toje šaltoje vietoje. Taip aš pirmąkart tapau mama.