Mamos, mėgaukitės bendravimu su sūnumi, kol jūs dar esate jo visatos centre
Visos berniukų mamos supras šiuos apmąstymus.
„Mama, tu – pati geriausia virėja pasaulyje! – pagyrė mane 5-metis sūnelis po skanių pietų. – Kai aš užaugsiu, padovanosiu tau gražią apyrankę!“
Aš nusišypsojau ir priėjau, kad jį apkabinčiau. Artūras irgi nusišypsojo ir toliau pasakojo, ką jis padarys dėl manęs ateityje, kai taps suaugęs.
„O dar aš nupirksiu tau mašiną, raudoną, ir didelį didelį namą, kad tu galėtum gėlytes auginti, ir suknelę kokią tik norėsi…Mama, štai aš pradėsiu dirbti ir viską, ką tik panorėsi, tau padarysiu!“
Aš mintyse padėjau šį momentą į „atminties dėžutę“ – tą mano smegenų dalį, kur saugomi patys maloniausi prisiminimai. Aš norėčiau išsaugoti šias nuostabias emocijas iki pat gyvenimo pabaigos.
Mano mažasis berniukas – jis dabar laiko mane nuostabiausiu žmogumi visame pasaulyje, aš jam – tikras superherojus. Jis įsitikinęs, kad visą gyvenimą gyvens kartu su mama. Jis dar nežino, kad kada nors, kai jis užaugs, aš nustosiu būti jo visatos centru. Jis dar to nesupranta, bet aš juk žinau…
Aš žinau, kad kada nors jis nustos visur vaikščioti įkandin manęs. Aš žinau, kad galų gale jis taps nepriklausomas, panorės laisvės ir galbūt gyvens labai toli nuo manęs. Kada nors jam manęs nebereikės taip smarkiai, kaip dabar.
O dar vienąkart jis sutiks savo svajonių merginą, viso savo gyvenimo meilę, kurią pamils visa savo širdimi ir padarys ją savo pasaulio centru.
Kada nors man teks pasitraukti į šalį ir likti antrame plane, todėl kad sūnus sukurs savo šeimą.
Bet dabar, kol aš turiu tokią galimybę, aš mėgaujuosi brangiais momentais, praleistais su mano mažuoju berniuku. Aš bandau išsaugoti atmintyje jo plonučio balselio įrašą, sakantį:
„Aš myliu tave, mama, labai stipriai. Aš noriu būti su tavimi visada“.
Aš per daug gerai žinau, kad tai neįmanoma, todėl bandau maksimaliai mėgautis jo vaikyste.
Aš labai džiaugiuosi visomis jo savadarbėmis atvirutėmis, sode nuskintomis gėlėmis ir piešiniais.
Aš mėgaujuosi mūsų šiltais tvirtais apsikabinimais.
Aš šoku ir garsiai juokiuosi kartu su juo.
Aš kepu jam sausainius ir sodinu su juo medžius kieme.
Aš klausau jo begalinių istorijų, todėl kad aš vis dar lieku jo geriausiu draugu.
Aš džiaugiuosi kiekvienu bučiniu, kol jis dar nepradėjo galvoti, kad bučiuoti mamą matant draugams – gėda.
Aš apkabinu ir guodžiu jį taip dažnai, kiek jam to reikia.
Kada nors aš nustosiu būti svarbiausia moterimi jo gyvenime ir žvelgsiu į tai normaliai, be pavydo, pažadu. Todėl aš dabar bandau visavertiškai pasimėgauti jo mielais pažadais, apkabinimais, bučiniais, šypsenomis ir juoku.
Tikiuosi, kad man pavyks užfiksuoti atmintyje kaip galima daugiau momentų, susijusių su juo, prieš man nustojant būti jo visatos centru.
