Pagyvenusi moteris atsiskaitinėjo kasoje, ir eilėje tirpo kantrybė. Pirmasis neišlaikė vyriškis…
Rašytojas Dirkas Oliveris Lange minutėlei užbėga į parduotuvę nusipirkti kavos. Tačiau ten nutikęs įvykis jam įsimena ilgam. Jis aprašo istoriją Facebooke.
Šiandien parduotuvėje:
Aš norėjau nusipirkti kavos. Kasoje prieš mane stovėjo pagyvenusi moteris. Ji buvo neblogai apsirengusi, tačiau gyvenimas aiškiai paliko savo žymes jos veide.
Sprendžiant iš perkamų produktų, ji gyveno viena: kepalėlis duonos, pjaustyta mėsa, pienas ir šokolado plytelė.
„2,18 eurų“ – pasakė mergina kasoje, paskaičiavusi visų močiutės produktų kainą. Vietoj to, kad išsitrauktų piniginę, pirkėja įkišo ranką į kišenę, ilgai joje rausėsi, rinkdama smulkmę.
Galiausiai ištraukusi saują monetų ji pajuto, kaip kasininkės ir už jos stovinčių pirkėjų kantrybė palaipsniui senka. Močiutė negalvodama atidavė visus smulkius pinigus merginai kasoje.
Perskaičiavusi toji atsakė:
„50 centų trūksta“. „Tai viskas, ką aš turiu“,- atsakė močiutė. „Tada jums reikia kažką išimti“. Moteris, kurį laiką pagalvojusi, neužtikrintai parodė į šokoladą.
Tuo momentu mano širdis jau beveik sudužo į šipulius ir aš daviau kasininkei ženklą, kad sumokėsiu už močiutę. Aš nepastebimai ištiesiau merginai 50 eurų, pirštais parodęs, kad grąžą ji turi atiduoti senutei.
Ačiū Dievui, kasininkė pasirodė sumani – greitai viską suprato. Ištiesusi čekį, ji atidavė močiutei solidžią grąžą, tardama: „Labai ačiū, viskas apmokėta“. Žmonės už manęs stovėjo stulbinančioje tyloje, vieni išsižioję, kiti išpūtę akis – tiksliai neįžiūrėjau.
Man buvo svarbu nesugluminti močiutės, duodant pinigus tiesiogiai. Aš norėjau, kad ji vėl pajustų, kad gali sau daug leisti, kaip, turbūt, anksčiau.
Su ašaromis akyse senolė pasakė:
„Tu geras žmogus, galima aš tave kartelį apkabinsiu?“ „Mielai“,- atsakiau aš. Ji paėmė savo produktus ir pasuko prie išėjimo, vėl pažvelgusi į mane ir padėkojusi. „Ar negalėtumėte man padaryti paslaugos?“- paklausiau aš.
Truputį nustebusi, ji atsakė klausimu į klausimą: „Bet kaip aš galiu padaryti tau paslaugą?“ „Prašau, eikite vėl į parduotuvę ir nusipirkite sau viską, ko panorėsite. Taip jūs padarysite mane laimingesnį“,- pasakiau aš nusišypsojęs. Močiutė linktelėjo, ir aš palinkėjau jai geros dienos. Išeidamas į gatvę aš pamačiau, kaip ji vėl įėjo į parduotuvę. Nepakartojamas jausmas.
Pasidaręs lemtingosios kavos, aš visą rytą galvojau apie tą susitikimą. Aš buvau toks dėkingas likimui, privertusiam mane tada užbėgti į parduotuvę. Man šis „įvykis“ tapo kažkuo ypatingu, geru, pozityviu. Ačiū tau, močiute.
Puiki diena!
