– Šiandien Motinos diena, šią šventę praleisiu su ja, o su tavimi atšvęsime paskui,- vyras paliko mane vieną per mano gimtadienį…

Su daug kuo gyvenime susitaikiau.
Bet kai per savo gimtadienį likau viena — nes vyras nusprendė tą dieną praleisti su mama — kažkas manyje galutinai nulūžo.
Ne tik dėl tos dienos. Dėl visko kas buvo prieš tai.

Kol susitikinėjome, jis periodiškai atšaukdavo mūsų pasimatymus. Kažkokie reikalai, kažkokios aplinkybės. Aš nesipykau — mes suaugę žmonės, visi turime savo gyvenimą. Jei būčiau žinojusi kad tie „reikalai” — visada mama, iki vestuvių nebūtume priėję.

Po vestuvių jis nustojo teisintis. Tiesiog sakydavo — važiuoju pas mamą. Kiekvieną savaitę. Po darbo. Per šventes. Per Kalėdas, Naujuosius, Velykas — pas mamą. Kitų variantų nė nesvarstoma.

Aš suprantu — mama yra mama. Bet ji visiškai sveika, žvali, linksma. Jai nereikia priežiūros. Ji tiesiog priprato kad sūnus visada šalia. O sūnus šios tradicijos neskuba griauti.

Manęs į tas šventes kviečia ne visada. O kai nekvietė — tiesiog susiruošdavo ir išvažiuodavo. Lyg aš buvau ne jo žmona, o kaimynė kuri kažkada gali prisijungti jei bus patogi proga.

Kai prašiau daugiau dėmesio, jis pykdavo.

— Ji man davė gyvenimą. Ji mane užaugino. Kaip aš ją paliksiu.
Niekas neprašo palikti. Bet man norėjosi bent kartą per metus — kartą — pasijusti svarbesne nei eilinis sekmadienio apsilankymas pas anytą.
Nesupratau kam tada vesti. Kad vyras su švariais baltiniais eitų pas mamą?

Motinos diena šiemet sutapo su mano gimtadieniu.
Turėjau planų. Nedidelių — kelios artimos draugės, vakaras kartu, paprastas šventimas. Norėjau kad vyras būtų šalia.
Ryte jis įteikė dovaną. Ir pasakė:

— Šiandien Motinos diena. Praleisiu su ja. Su tavimi atšvęsime paskui. Pas tave gi draugės ateis — su jomis ir pasėdėsi.
Ir išėjo.

Likau viena svetainėje su dovana rankose ir tuščiu butu.
Jokios šventinės nuotaikos nebeliko. Tik tas keistas jausmas kai supranti — jis pasirinko. Ir ne mane.

Paskambinau draugėms kurios turėjo ateiti. Paprašiau atvažiuoti — ne švęsti, o padėti susirinkti daiktus.
Susirinkome tyliai. Greitai. Dalis daiktų pas drauges, dalis su manimi. Išvažiavau pas tėvus.
Vyras paskambino vėlai vakare. Išklausė. Pavadino isterike. Metė ragelį.

Tegu isterikė.

Pavargau kęsti. Pavargau būti trečia — po jo mamos ir po jo paties komforto. Pavargau švęsti savo gimtadienius viena.
Dabar gyvenu pas tėvus. Galvoju. Neskubu.

Bet viena žinau tikrai — jei žmogus per visus metus nė karto nesugebėjo pasirinkti manęs, jis greičiausiai niekada nesugebės.
O tai reiškia kad reikia rinktis man.

O jūs — ar pažįstate tokias šeimas kur vienas partneris gyvena tarsi atsarginis variantas? Kur riba tarp meilės mamai ir pagarbos žmonai niekada nebuvo nubrėžta? Kaip manote — ar tai galima išspręsti ar tai tiesiog nesuderinami žmonės?