Mane pasamdė aukle vaikui. Tik štai vaiko nebuvo…

Anksčiau Žana dirbo auklėtoja vaikų darželyje, tačiau dėl tam tikrų aplinkybių išėjo iš darbo. Patalpinusi skelbimą apie naujo darbo paiešką, po kurio laiko Žaneta gavo pasiūlymą.

Tai buvo kažkokia Elena, kuriai reikėjo auklės 2 mėnesių kūdikiui. Moteris atėjo į pokalbį, susipažino su vaiko mama. Žana tada nepastebėjo nieko įtartino. Mama net parodė vaiką.

Maža mergaitė saldžiai miegojo vežimėlyje. Sekančią dieną susiruošus į darbą, jau nuo slenksčio Žanetai pasirodė, kad kažkas ne taip. Namie nebuvo savito sauskelnių, pudros, pieno kvapo. Tačiau keistesnė pasirodė motina, kuri ramiai paliko savo kūdikį su moterimi, kurią ji mato antrą kartą, be jokių pokalbių.

– Keista ji kažkokia…Pirmą dieną paliko mane vieną namie su vaiku.

Žana priėjo prie lovelės, nusprendė paliesti mergaitės rankutę. Šokas! Mergaitės ranka buvo šalta. Lėėėlėėė…

Moteris nė pagalvoti negalėjo, kad būtent šią lėlę darbdavė vadina savo dukra. Ilgai negalvojusi, Žaneta paskambino menamai lėlės motinai pakalbėti apie tai, ką pamatė. Baigusi vos pradėtą telefoninį pokalbį motina parbėgo namo ir ėmė purtyti lėlę, kad ši pabustų.

Tačiau lėlė yra lėlė, ji nepabus. Tada moteris ėmė atsiprašinėti auklės dėl to, kas nutiko. Galų gale motina atsipalaidavo ir papasakojo Žanai, kad ji nebegalės turėti vaikų. O lėlė Austėja – jos tikros dukters, kuri mirė gimdymo metu, kopija.

Ir dabar ji su ja elgiasi lyg su gyva ir negali vienos palikti namuose. Išklausiusi ją, Žana prisipažino, kad negalės prižiūrėti tokio vaiko. Visos šios istorijos „lėlės auklė“, žinoma, slėpti negalėjo, ji nusprendė paskambinti savo artimai draugei Nomedai. Bet ši kažkodėl nesuprato jos atsisakymo dirbti.

– Žana, juk gerai mokėjo, lėlė visada tyli, sauskelnių keisti nereikia, maitinti nereikia, o ir prižiūrėti nereikia, gautum pinigus už nieką.

Būčiau tavo vietoje, tikrai sutikčiau prižiūrėti lėlę, tačiau aš ne tavo vietoje.