Mano mama gyvena su manimi, ir tai didžiausia dovana gyvenime. Ačiū, kad esi, mama. Lik, prašau, ilgiau…

Pasiėmiau mamą gyventi pas save. Visam laikui. Nieko iš anksto nesprendus, tiesiog vieną dieną, su vienu maišeliu. Maišelyje – pėdkelnės, šlepetės su užrašu „Geriausiai močiutei pasaulyje“ (mano vaikų dovana), šiltas chalatas su marškiniais ir kažkodėl užvalkalas. Mama pati susirinko maišelį.

Dabar mano namuose jau 3 savaites gyvena senutėlė kokių ketverių mergaitė. Liesutė, su baltu kaip sniegas kuodeliu ant galvos, su medvilninėmis pėdkelnėmis, susiglamžiusiomis kaip armonika ties čiurnomis.

Ji vaikštinėja koridoriumi, tyliai šiurendama šiltomis šlepetėmis, atsargiai sustoja prie slenksčio ir aukštai kelia kojas, peržengdama nematomas kliūtis. Šypsosi šuniui koridoriuje. Girdi nematomus žmones ir pasakoja man kasdienes naujienas apie juos.

Drovisi ir daug miega. Atsargiai kanda šokoladuką (aš visada padedu jos kambaryje šokolado) ir užgeria arbata, prilaikydama puodelį abiem rankom – viena ranka dreba.

Baisiai bijo pamesti vestuvinį žiedą nuo plonos rankos, visąlaik jį tikrina. Aš staiga pamatau, kokia ji senutėlė ir bejėgė. Ji paprasčiausiai paleido save, atsipalaidavo ir nustojo žaisti suaugusią.

Ir patikėjo pilnai, absoliučiai, visose smulkmenose savo gyvenimą man. Ir svarbiausia jai – kai aš namie. Ji taip su palengvėjimu atsidūsta, kai aš įeinu iš lauko, kad aš stengiuosi ilgam neišeiti.

Ir aš vėl kasdien verdu pietums sriubą, kaip vaikams vaikystėje, vėl ant stalo atsiranda vazelė su sausainiais. Ką aš jaučiu? Iš pradžių – siaubą.

Ji buvo savarankiška, visus tris metus po tėčio mirties norėjo gyventi viena. Aš ją suprantu – pirmąkart gyvenime, būdama 80-ies, mama darė tai, ko nori pati.

Šis virusas sulaužė mano mamą – du mėnesiai namie padarė savo ir psichika pakriko. Dabar aš jaučiu gailestį šiai trapiai Visatai, meilę ir švelnumą. Aš puikiai suprantu, kokiu keliu mes su ja einame.

Aš labai noriu, kad šis kelias jai būtų laimingas – su mylima dukra, šilumoje ir komforte. Su naminiais pyragėliais ir kotletais. Visa kita mamai jau neturi reikšmės.

Dabar aš namie turiu 83-ejų dukrą ir aš laiminga, kad Dievas suteikė man galimybę padaryti jos saulėlydį laimingu, o tolesnį savo gyvenimą – ramiu, be dvasinių kančių. Mama, ačiū, kad tu – pas mane. Būk, prašau, kuo ilgiau…