„Mokykitės su vaiku patys arba samdykite korepetitorių. Aš neprivalau taikytis prie kiekvieno“, pasakė mano sūnaus matematikos mokytoja

Mano sūnus Mantas mokosi šeštoje klasėje. Matematika niekada nebuvo jo mėgstamiausias dalykas, tačiau iki šių mokslo metų jis susitvarkydavo. Vienos temos sekėsi geriau, kitos sunkiau, bet pažymiai buvo normalūs.

Rudenį viskas pradėjo keistis.

Mantas grįždavo iš mokyklos, atsiversdavo matematikos užduotis ir žiūrėdavo į jas taip, tarsi matytų pirmą kartą.

Iš pradžių maniau, kad jis tiesiog neklausė per pamoką.

„Mokytoja juk aiškino?”

„Nelabai.”

Atvirai pasakius, nepatikėjau.

Vaikui visada lengviau pasakyti, kad mokytoja nepaaiškino, negu prisipažinti, kad pats kalbėjosi su draugu ar svajojo žiūrėdamas pro langą.

Pradėjau vakarais sėdėti su juo prie virtuvės stalo ir aiškinti pati. Kartais vien namų darbams sugaišdavome daugiau nei valandą. Keisčiausia buvo tai, kad beveik kiekvieną naują temą turėdavau pradėti aiškinti nuo nulio.

Vieną vakarą paklausiau:

„Tai ką jūs veikėte per pamoką?”

Mantas parodė sąsiuvinį.

Klasės darbo beveik nebuvo. Kelios formulės, pora eilučių ir viskas. O namų darbams paskirta visa krūva užduočių.

Sūnus pasakojo, kad didelę pamokos dalį mokytoja tikrina ankstesnius darbus ir sąsiuvinius. Pradėjus naują temą liepia atsiversti vadovėlį, perskaito taisyklę, kartais kažką užrašo lentoje ir paskiria namų darbus.

Vis dar galvojau, kad Mantas kažką perdeda.

Tada man parašė jo bendraklasės mama.

Paklausė, ar Mantas supranta naują temą, nes jos dukra namuose nesugeba išspręsti beveik nė vienos užduoties.

Kitą dieną pasikalbėjau dar su keliais tėvais.

Visur tas pats.

Tėvų grupėje prasidėjo diskusija. Paaiškėjo, kad daugybėje šeimų tėvai vakarais sėdi šalia vaikų ir iš naujo aiškina tai, ką šie turėjo išmokti mokykloje. Kai kurie jau buvo pasamdę korepetitorius.

Tada nusprendėme pasikalbėti su mokytoja.

Nėjome konfliktuoti. Man vis dar atrodė, kad gal tiesiog įvyko kažkoks nesusipratimas. Paprašėme tik daugiau laiko skirti naujos temos paaiškinimui ir kartu su vaikais išspręsti kelias užduotis.

Mokytoja mus išklausė.

Viena mama pasakė, kad jos dukra grįžusi namo net nežino, nuo ko pradėti.

Kitas tėtis paklausė, ar nebūtų galima po naujos taisyklės paaiškinimo kartu lentoje išspręsti kelių pavyzdžių.

Mokytoja atsakė:

„Aš negaliu prie kiekvieno vaiko sėdėti atskirai. Kas nesupranta, turi daugiau mokytis namuose.”

Vienas tėtis paaiškino, kad niekas neprašo individualiai mokyti kiekvieno vaiko. Tačiau jei tos pačios temos nesupranta didelė klasės dalis, gal ją reikėtų išaiškinti išsamiau.

Ir tada išgirdome:

„Mokykitės su vaikais patys arba samdykite korepetitorius. Aš neprivalau taikytis prie kiekvieno.”

Kelioms sekundėms kambaryje pasidarė visiškai tylu.

Paklausiau, ar ji tikrai mano, kad normalu šeštoko tėvams papildomai mokėti korepetitoriui todėl, kad vaikas nesuprato mokykloje dėstytos temos.

Ji atsakė, kad programa plati, laiko mažai ir ji negali prie vienos temos likti tol, kol ją supras paskutinis vaikas.

Tačiau kalbėjome ne apie vieną vaiką.

Problema buvo didelėje klasės dalyje.

Po šio pokalbio kreipėmės į mokyklos administraciją. Tikėjausi, kad bent jau bus pasižiūrėta, kas vyksta pamokose.

Išgirdome, kad mokytoja patyrusi, ugdymo programa vykdoma, o mokinių rezultatai stebimi.

Formaliai viskas lyg ir gerai.

Tik vakarais tėvai ir toliau sėdėjo su vaikais prie matematikos vadovėlių arba mokėjo korepetitoriams.

Ir mane šioje istorijoje labiausiai erzina net ne sūnaus pažymiai.

Mane stebina pats požiūris.

Nesitikiu, kad mokytoja atliks už mano vaiką namų darbus ar po pamokų nemokamai jį mokys. Žinoma, vaikas pats turi stengtis, o tėvai prireikus padėti.

Tačiau kur yra riba?

Jeigu didelė klasės dalis grįžta iš pamokos ir nežino, kaip pradėti spręsti ką tik „išmoktą“ užduotį, ar tikrai normalus mokyklos atsakymas yra: „Samdykite korepetitorių”?

O kaip manote jūs? Ar mokytoja teisi sakydama, kad neprivalo taikytis prie kiekvieno vaiko, ar jei tos pačios temos nesupranta didelė klasės dalis, problema jau nebe vaikuose?