Porai atiteko namas iš močiutės ir senelio, tačiau svarbiausias palikimas slypėjo po kilimu

Tvirti santykiai su giminaičiais kartais gali gerai pasitarnauti. Kaip mūsų herojaus atveju.

Vaikystėje jaunuolis daug laiko praleisdavo močiutės ir senelio kompanijoje. Jie buvo drąsūs žmonės, pasiruošę mesti viską, kad padarytų gyvenimą geresniu. Taigi, palikę pietus, jie išvyko į Tenesio valstiją, kur viską pradėjo iš naujo.

Sutuoktiniai turėjo įdomių pomėgių. Ir kiekvienas savų. Žmona mėgo rinkti retas monetas, o vyras – senovinius ginklus. Anūkas žinojo apie jų hobius, tačiau vaikystėje tai jo ypatingai nedomino. O kai jis suaugo, tai daugelis prisiminimų ir išvis išsisklaidė.

Kai močiutės ir senelio nebeliko, o vėliau ir tėvo, anūkas gavo palikimą. Jo reikalai ėjosi gerai, jis turėjo nuosavą namą, vedė, gerai uždirbo. Senas namas Tenesyje nebuvo jam labai reikšmingas, todėl jis nusprendė jį parduoti. Bet, žinoma, iš pradžių reikėjo sutvarkyti nekilnojamą turtą.

Mūsų herojus su žmona atvyko į fermą tvarkytis. Būsto būklė nebuvo pati geriausia. Baldai paseno, sienos nepasižymėjo patvarumu. Besitvarkydami jie rado neįprastų daiktų. Pavyzdžiui, stalą, kurio neįmanoma pajudinti iš vietos, ar betoninę kapsulę sandėliuke, panašią į seifą.

Prisiminęs senus giminaičių pomėgius, vyriškis atidarė seifą ir rado ten lobį. Dalis jo nukentėjo dėl praeityje trūkusio vamzdžio.

Tačiau dauguma monetų išliko geros būklės. Prisiminęs ir senelio kolekcijas, naujasis šeimininkas ištyrinėjo stalą ir, nuėmęs plokštę, rado retus ginklų egzempliorius ir dar visus 300 dolerių kupiūrų, kurios turi didelę vertę tarp kolekcionierių.

O juk jei jie būtų nusprendę parduoti namą be pasiruošimo, būtų netekę tokio solidaus palikimo.