Mano močiutė buvo labai griežta matematikos mokytoja. Ir todėl mokinių sąsiuviniai buvo tikrinami labai griežtai. O aš buvau labai gera mergaitė. Ir štai ką aš dariau…

Mano močiutė buvo matematikos mokytoja, aš sakyčiau labai griežta mokytoja. Ir todėl mokinių sąsiuviniai buvo tikrinami labai griežtai. Rūsčiai, aš pasakyčiau.

Vakarais sėdi prieš sąsiuvinių krūvą ir tikrina. Ir labai griežtai rašo pažymius. Tai dvejetą, tai trejetą. O aš maža žaisdavau šalia. Ir įdėmiai klausydavausi močiutės, kuri man aiškindavo, kokias klaidas mokiniai daro dėl neraštingumo ir nedėmesingumo.

Todėl aš jau 4 metų buvau gana raštinga. Bet dar aš buvau labai gailestinga ir gera mergaitė. Ir aš tiesiog visą naktį negalėdavau užmigti, įsivaizduodama, kaip mokiniai gauna savo sąsiuvinius, o ten – dvejetai ir trejetai…

Aš vis galvodavau, kaip jie pravirks. Nusimins. Gal net susirgs iš sielvarto. Ir aš naktį tylutėliai atsikeldavau ir paėmusi raudoną močiutės tušinuką visuose sąsiuviniuose išvedžiodavau skaičių 5. Kreivašonį, bet visai aiškų. O blogus pažymius užbraukdavau.

Todėl kad nereikia nieko liūdinti. Vaikai stengėsi, skaičiavo, rašė. Tegu bus jiems už tai penketas. Tegu jie šypsosi ir dar geriau mokosi. Tegu jiems dėl gero pažymio būna gera nuotaika visai dienai.

Štai toks smulkus, bet toks geras atsitikimas iš mano gyvenimo. Ir aš manau, kad nematomi angelai irgi labai geri. Kaip kai kurie vaikai. Ir galbūt jie irgi tylutėliai žiūri, ką mes parašėme.

Ką padarėme. Kaip stengėmės. Ir paskutiniu momentu jie irgi gali perbraukti blogus pažymius, kuriuos mums parašė rūstus gyvenimas, ir parašyti „Puikiai“.

Už pastangas. Ir kad mes neliūdėtume…