Senojo gydytojo paslaptis…
Pro atvirą Batumio miesto poliklinikos langą įsiveržė vėjo gūsis. Pakvipo žuvimi. Už stalo nejaunas žmogus batu chalatu žiūrinėjo popierius su tyrimų rezultatais. Prieš jį sėdėjo moteris ir laukiamai žiūrėjo į daktarą.
– Ką pasakysite, gerbiamas Platonai?
– Mmm,- daktaras kažkodėl įdėmiai pažiūrėjo į pacientę ir paklausė jos visai kitu reikalu: – Jūsų vyras fronte?
– Taip. Penktą mėnesį nėra žinių.
Pro langą kažkas praėjo su paketu, susuktu į laikraštį. Kambaryje pakvipo balta duona. Ir daktaras, ir pacientė sekundės dalį pažvelgė į aromato šaltinį.
– Karininkų davinys, turbūt kažkas gavo,- ištarė pacientė, nukreipdama akis.
Daktaras nieko neatsakė, jis kažką rašė plunksna ant žalio popierėlio. Paskui pridėjo vardinį antspaudą, ant kurio buvo išgraviruota: „Platonas Gigineišvilis“.
– Štai jums receptas. Vaistus paimsite vaistinėje kitapus kelio. Ten jie tikrai yra. Vartoti tris kartus per dieną po valgio. Po mėnesio vėl užeikite pas mane tyrimams. Viso geriausio. Pakvieskite sekantį.
Moteris išėjo ir perdavė eilę:
– Užeikite, kas sekantis.
Eilėje sėdinti maža mergaitė staiga teatrališku šnabždesiu paklausė:
– Mama, o kodėl pas tas tetas balti popierėliai, o pas aną žalias? Kas ten parašyta?
– Tai receptas, vaikeli. Neuždavinėk kvailų klausimų.
Pacientė išėjo iš poliklinikos, užėjo į nurodytą vaistinę ir padavė receptą. Jos dėmesį patraukė įdomi detalė. Vaistininkas, pagyvenęs praplikęs vyriškis, ištiesė mikstūrą, o žaliąjį jos receptą atidėjo kažkur į šalį, atskirai nuo kitų receptų.
– Kiek iš manęs?
– Nė kiek. Jūs laisva. Sekantis.
Moteris gūžtelėjo pečiais ir nuėjo link išėjimo. Galva plyšta nuo problemų, kur jau čia bus nervų spręsti logikos vystymo užduotėles.
Juodas keturkampis garsiakalbis ant stulpo prabilo Levitano balsu:
– Iš tarybinio informbiuro. Mūsų kariuomenė po kruvinų mūšių priversta palikti šias gyvenamąsias vietoves…
Žmonės pastovėjo kurį laiką ir, nunarinę galvas, išsiskirstė savo reikalais. Karas tik įsiplieskė, į savo nepasotinamą pilvą kimšdamas vis naujas ir naujas aukas. 1941 metai artėjo prie pabaigos.
Mėnesio pabaigoje savo įpročiu į tą pačią vaistinę įėjo gydytojas ir tarė vaistininkui:
– Paskaičiuok mano receptus…Kiek išeina?
Vienarankis vaistininkas išsitraukė skaitliukus, peržiūrėjo popierėlius su receptais, barškindamas paskaičiavo ir įvardino sumą.
Gydytojas sumokėjo ir išėjo.
Nusipelnęs terapeutas Platonas Gigineišvilis sulaukė pergalės ir taikiai mirė 1949 metais. Laidotuvių metu netikėtai išaiškėjo vienas dalykas.
Receptų ir paskyrimų išrašymui jis turėjo du bloknotus: baltą ir žalią. Visą karą pacientams iš frontininkų šeimų jis rašė receptus ant žalių lapelių, o kitiems ant baltų.
Kiekvieno mėnesio pabaigoje jis eidavo į vaistinę ir apmokėdavo iš savo lėšų sumą, susikaupusią pagal žalius receptus. Tai buvo jo indėlis tėvynės gynėjų šeimoms, kurį jis kruopščiai laikė paslaptyje.
Apie tai papasakojo tas pats vienarankis vaistininkas, kadangi nebebuvo prasmės toliau slėpti senojo gydytojo paslapties.
Po jo mirties skelbimo vietoje buvo sumontuota memorialinė lenta – „Platonas Georgijevičius Gigineišvilis, 1879-1949, žymus gruzinų gydytojas, gyveno šiame name 1910-1949 m.
