Kartą pakabinau skelbimą mūsų bendrijoje, kad ieškau sodininko…
Kartą pakabinau skelbimą mūsų bendrijoje, kad ieškau sodininko. Pagyvenusi moteris, ėjusi pro šalį, perskaitė ir klausia taip rūsčiai: „O kam?“
„Nieko nespėju, 4 vaikai ir darbas“.
Pensininkė užliejo smerkiančiu žvilgsniu: „Nespėja ji! Mes kaime ir po 50 kibirų bulvių sodindavome, ir vandenį iš šulinio tampydavome, ir melžimas 5 ryto, ir 7 paršai, ir vištos, ir bobutė paralyžiuota… Visai išpaiko baltarankės!“
Aš stebiu gyvenimą ir matau, kad jokio objektyvumo neegzistuoja, žmonės visada sprendžia subjektyviai, sėdėdami ant savo teisingos didvyriškos varpinės.
Tik mes ne didvyriai, ir kiti – ne mėmės, tiesiog visi žmonės skirtingi.
Kažkas gimdo septynis ir maitina juos su pasimėgavimu, kol išdygsta nuolatiniai dantys, 18 metų nepertraukiamos laktacijos. O kita vos atsiradus mažyliui nebetenka viso gyvenimo džiaugsmo ir pasiruošusi šokti iš 8 aukšto.
Kiti visą vasarą nesiskiria su šlangu ir kauptuku nesiskiria, 25 arai ir nė žolelės! O kažkam daržas – viduramžių kankynė.
Vienos kaimynės namai – pilna taurė, amžinai svečiai, stalas padengtas, kotletai nulipdyti, tešla pakilo, šaltiena išvirta. Pas kitą – net arbatos nėra, katinas pabėgo iš bado, užtai trečiadienį ginsis daktaro disertaciją.
Marija turi savo antakių meistrą, masažuotoją, astrologą, kosmetologą, stilistą…
O Teresė su amžinais džinsais ir apsikirpusi berniukiškai, jai taip patogiau.
Nora – be vyro kaip be rankų. O jos sesuo viską pati: ir pamatus išlies, ir stogą perdengs, ir pirtį pastatys.
Ir kiekviena iš šių moterų teisi.
Galima nesuprasti vienam kito, mes ir neprivalome to daryti. Troleibuso vairuotojas niekada nesupras tos fifos kabriolete, prancūzų konditeris – stoties beliašų pardavėjos, „childfree“ – motinos didvyrės.
Suprasti ir nereikia. Svarbiausia – nelyginti.
Visų mūsų prichotipas ir temperamentas, išsivystymo lygis ir gyvenimiškos vertybės, energijos atsargos ir skausmo slenkstis, skoniai ir talentai, auklėjimas ir mentalitetas skirtingi.
Nuvertinimas – tai savo ligotos savivertės masturbacija per kitų žmonių žeminimą.
Gal mums pasimokyti iš mūsų mažųjų brolių? Juk lokys neteisia zuikio, kad šis savo sveikatą žaloja, irštvoje nežiemoja, o kaip kvailys alkanas per pusnis šokinėja. Tiesiog šie žvėrys skirtingų rūšių. Paralelinių.
Ir pas mus taip pat – žmonių prigimties įvairovė.
Galima stebėti, stebėtis, imti pavyzdį ar praeiti pro šalį. Bet nelyginti. Juk kiekvienas zuikis vertingas, net jei jis ne lokys.
