46 metus aš gyvenu su mintimi, kad tai ne mano dukra. Pasidaryti DNR testą ar susitaikyti?

Man 64 metai, savo dukrą aš pagimdžiau anksti – man tik sukako 18. Tėvai, sužinoję apie mano nėštumą, surado mano „jaunikį“ ir su jo tėvais privertė mus susituokti. Jie manė, kad gėdinga likti nėščiai ir vienai, darytis abortą – nuodėmė. Taip aš tapau žmona ir išvykau iš tėvų į uošvių namus.

Santykiai su vyru buvo įtempti, mes abu nesidžiaugėme santuoka, dukra. Abiejų pusių tėvams buvo nusispjaut į anūkę, svarbiausia neprisidaryti gėdos prieš savo giminę.

Aš pagimdžiau dukterį su rimta diagnoze ir dar labiau puoliau į depresiją. Mes gyvenome kaip visi – dirbome, per išeigines važinėjome į sodą, auklėjome dukterį. Po kelių metų vyro tėvai mirė ir butas atiteko mums, dukra augo. Gyvenimas tęsėsi, mes pripratome vienas prie kito, tačiau meilės tarp mūsų vis taip pat nebuvo.

Kartą vyras manęs paklausė: „Tai ne mano dukra?“ Nuo tos dienos aš nebegalėjau išvyti minčių, kurios buvo ir mano galvoje. Esmė tame, kad ji visiškai nepanaši nei į mane, nei į vyrą. Nėra ne tik išorinio panašumo, bet ir charakterio, įpročių, absoliučiai niekur. O dar susirgimas, su kuriuo ji gimė, dažnai būna paveldimas, tačiau mūsų giminėje visi buvo sveiki.

Vėliau tokie pokalbiai tarp mūsų iškildavo periodiškai ir matyt dukra tai pajuto, tapo dirgli ir agresyvi. Ji atsikalbinėdavo ir ginčydavosi, pravardžiuodavo mane. Man atrodo, ji irgi nesijautė artima, nors tiesiogiai aš jai to niekada nesakiau.

Nepaisant jos ligos, ji suaugo, ištekėjo, pagimdė dukrą. Gimus vaikui ji visiškai nutolo,o ir aš neturiu ypatingo noro bendrauti. Aš negaliu prisiversti jai padėti ir nemanau, kad privalau, tuo labiau, esu įsitikinusi,kad tai svetimi man žmonės.

Kai anūkė pradėjo lankyti į antrą klasę, aš likau viena. Vyras nuskendo žvejyboje. Net per jo laidotuves visi išliko santūrūs.
Man nebuvo jausmų dukrai, ir anūkei jų irgi neatsirado, o jos neturėjo jausmų man. Tada man ir šovė į galvą idėja atlikti DNR tyrimą, kad patvirtinčiau savo spėliones.

Kai likau viena, man pasidarė apmaudu dėl to, kaip nugyvenau savo gyvenimą. Aš pykau, kad laikas prabėgo, o aš neįprasminau savęs nei kaip žmona, nei kaip moteris, nei kaip motina. Draugės patarė man nueiti pas psichologą ir žinote, ką mano smegenys išdavė? Kad viskas, kas nutiko mano gyvenime, nutiko tik mano dėka. Kad vietoj meilės ir apsaugos savo dukrai aš pykau ant jos, kad ji išvis gimė.

Kad aš buvau žiauri jai, šalta vyrui – kaltinau jį tiesiog dėl jo egzistavimo, nors galėjau pasistengti pamilti jį arba išsiskirti, nekankindama nei savęs, nei jo. O dabar, kad pateisinčiau savo elgesį, aš noriu atlikti DNR testą, kad mojuočiau prieš ją tuo testu ir pergalingai šaukčiau: „Aš juk sakiau, kad tu ne mano. Aš tai jaučiau. Aš negalėjau turėti tokios blogos ir ligotos dukters“.

Tiesą sakant, aš vos neuždusau iš pasipiktinimo. Kaip šitas, atleiskite, „daktaras“ drįsta mokyti mane gyvenimo? MANO GYVENIMO. Taip, aš noriu atlikti DNR testą ir taip, aš manau, kad būtent jis atsakys už viską, kas man nutiko.

Ir nėra net 1 procento, kad jis parodys, kad ji mano dukra. Netikiu. Tiesiog netikiu. Iki galo negaliu suprasti, kaip tai galėjo nutikti – specialiai apkeitė vaikus gimdymo namuose ar suklydo…Tačiau tokios istorijos juk egzistuoja, žmonės visą gyvenimą augina ne savo vaikus.

O iš kitos pusės, mane visgi drasko abejonės. Na ir kas paskui, po testo? Aš kaip buvau viena, taip ir liksiu.