Čarlzas Bukovskis: „Aš sirgau už katiną – man irgi teko iš gyvenimo, ne taip kaip jam, bet vis tiek…“
„Gera turėti visą krūvą katinų aplink. Jei jautiesi blogai – pažiūrėk į kates, tada tau pasidarys geriau, nes jos viską žino, žino taip, kaip yra iš tiesų.
Jų niekuo nenustebinsi. Jos tiesiog žino. Jos gelbėtojos. Kuo daugiau katinų turi, tuo ilgiau gyvensi. Jei pas tave 100 katinų, tu pragyvensi dešimt kartų ilgiau, nei turėdamas tik 10. Vienąkart tai bus atskleista ir žmonės ims auginti po tūkstantį kačių ir gyventi amžinai. Tai iš tiesų juokinga“. Čarlzas Bukovskis.
„Jis pasirodė prie mano durų vieną vakarą – šlapias, išsekęs, sumuštas, mirtinai pergąsdintas, baltas, beuodegis žvairas katinas. Aš įleidau jį ir pašėriau. Ir jis pasiliko. Išmoko manimi pasitikėti.
Bet kartą bičiulis, privažiuodamas prie namo, pervažiavo jį. Aš nunešiau veterinarui tai, kas liko. Veterinaras pasakė:
„Šansų nedaug, štai tabletės, jo stuburas lūžęs, bet jis buvo lūžęs ir anksčiau, bet kažkaip suaugo. Jei jis išgyvens, tai niekada nevaikščios. Pažvelkite į nuotraukas: į jį šauta, šratas liko viduje. Dar jis kadaise turėjo uodegą, bet ją nupjovė.“
Aš pasiėmiau katiną namo. Tvyrojo karšta vasara, karščiausia per daugelį dešimtmečių.
Paguldžiau jį ant grindų po vonia. Daviau vandens ir tablečių. Tačiau jis nelietė nei maisto, nei vandens. Tada suvilgiau pirštą ir sudrėkinau jo lūpas, ėmiau įkalbinėti.
Aš nesitraukiau nuo jo nė per žingsnį ir kalbėjausi su juo, švelniai glostydamas, o jis žiūrėjo į mane blyškiai žydromis žvairomis akimis.
Ėjo dienos. Ir štai jis pirmąkart pasijudino iš vietos. Jis nušliaužė priekinėmis letenomis (užpakalinės nedirbo). Pasiekė savo dėžutę ir įlipo į ją. Aš išgirdau trimitus, pranešančius čia, šioje vonioje ir visam miestui apie galimą pergalę.
Aš sirgau už katiną – man irgi teko iš gyvenimo, ne taip,kaip jam, bet visgi nemažai.
Kartą ryte jis atsistojo ant kojų, vėl nugriuvo ir klausiamai pažvelgė į mane.
„Tu gali“,- atsakiau aš.
Jis bandė vėl ir vėl, keldamasis ir krisdamas kelis kartus ir galiausiai sugebėjo nužingsniuoti dešimtį žingsnių.
Jis svirduliavo, užpakalinės kojos niekaip nenorėjo eiti, jis vėl nuvirto, pailsėjo ir vėl pakilo.
Visa kita jūs žinote: dabar jam viskas gerai.
Jis žvairas ir beveik bedantis, tačiau katiniškas vikrumas grįžo ir ši ypatinga akių išraiška niekur nedingo.
Kai aš duodu interviu, manęs klausia apie gyvenimą ir literatūrą, o aš pasilenkiu, sugriebiu į glėbį savo žvairą, pašautą, pervažiuotą katiną nupjauta uodega ir sakau: „Štai, pažvelkite“.
Tačiau jie nesupranta ir perklausia: „Jūs sakote, kad jus paveikė Selino proza?“
„Ne! – aš pakeliu katiną. – Mane veikia tai, kas vyksta. Pavyzdžiui, va šitai! Va šita!i Va šitai!“
Aš papurtau katiną ir pakeliu jį iki lubų šiame prarūkytame, pragertame pasaulyje, bet jis ramus, jis supranta…
Ir čia baigiasi visi interviu.
Tačiau kartais aš visgi išdidus, kai matau paveikslėlius žurnaluose: štai čia aš, o čia – mano katinas, fotografijoje kartu. Jis irgi žino, kad visa tai niekai, bet visgi kartais nuo to lengviau.
