Mama ir tėtis dažnai veždavo sūnų vasarą pas močiutę. Kai jis ūgtelėjo, pasakė tėvams: „Aš jau didelis, ko jūs su manimi kaip su mažu? Aš ir pats galiu pas močiutę nuvažiuoti“.

Po neilgų ginčų tėvai sutiko.

Štai jie stovi perone, išlydi, duoda paskutinius patarimus, o sūnus vis tvirtina: „Nagi žinau aš, žinau, 100 kartų jau sakėte!“ Tuomet tėvas sako: „Sūneli, jei tau staiga pasidarytų bloga ar baisu, tai va tau šitai…“ ir įkiša kažką vaikui į kišenę.

Ir štai berniukas sėdi vagone, važiuoja, dairosi pro langą…O aplink žmonės…svetimi…stumdosi, triukšmauja, įeina, išeina, palydovas nepatenkintas pasakė jam pastabą, kažkas irgi nepatenkintas pažvelgė į jį ir…vaikinas darosi kaip nesavas…ir sulig kiekvienu kartu vis nemaloniau ir sunkiau…

Greitai jam pasidarė baisu. Jis paniuro, įsispraudė į kampą, apsiašarojo. Jis prisiminė, kad kišenėje yra kažkas nuo tėvo.
Drebančia ranka užčiuopė popierėlį, išskleidė, o ten raštelis: „Sūneli, aš kaimyniniame vagone…“

Tėviška širdis beribė, ir šis pasakojimas tai įrodo.

Informacija šiame straipsnyje pagrįsta nepatvirtintais šaltiniais iš interneto, neturi tikslo klaidinti skaitytojų ir yra išskirtinai pramoginio pobūdžio.