„Niekam nereikalinga…“ Šiandien jos gimtadienis – 70, tačiau nei sūnus, nei dukra neatvyko

Ona Petraitienė sėdėjo ligoninės skvere ant suoliuko ir verkė. Šiandien jai sukako 70, tačiau nei sūnus, nei dukra neatvažiavo, nepasveikino.
Tiesa, palatos kaimynė, Eugenija Simutienė, pasveikino ir net įteikė jai nedidelę dovanėlę. O dar sanitarė Marytė obuoliu pavaišino gimtadienio proga. Pensionas buvo padorus, tačiau personalas šiaip jau abejingas.

Žinoma, visi žinojo, kad senukus čia atveža nugyventi paskutines dienas vaikai, kuriems jie tampa našta. Ir Oną Petraitienę čia atvežė sūnus, kaip jis pasakė, pailsėti ir pasigydyti, o iš tiesų ji tiesiog trukdė marčiai.

Juk butas buvo jos, tai paskui sūnus įkalbėjo perrašyti „dovanojimą“. Kai prašė pasirašyti popierius, žadėjo, kad ji kaip gyveno namuose, taip ir gyvens. Tačiau iš tiesų pasirodė kitaip, jie iškart visa šeima persikėlė pas ją ir prasidėjo karas su marčia.

Toji buvo amžinai nepatenkinta, ne taip pagamino, tai vonią nešvarią paliko ir daug kito. Sūnus iš pradžių užstodavo, o paskui nustojo, pats kartais aprėkdavo. Paskui Ona pastebėjo, kad jie ėmė apie kažką šnibždėtis, o kai ji įeidavo į kambarį – nutildavo.

Ir štai kartą ryte sūnus užvedė kalbą apie tai, kad jai reikia pailsėti, pasigydyti. Motina, žiūrėdama jam į akis, karčiai paklausė:

– Į prieglaudą mane atiduodi, sūneli?

Jis paraudo, sunerimo ir kaltai atsakė:

– Na ką tu, mama, tai paprasčiausia sanatorija. Pagulėsi mėnesį, o paskui atgal namo.

Atvežė ją, greitai pasirašė popierius ir skubiai išvažiavo, pažadėjęs greitai grįžti. Tik vieną kartą ir pasirodė: atvežė du obuolius, du apelsinus, paklausė, kaip reikalai ir neišklausęs iki galo kažkur išlėkė.

Štai ir gyvena ji čia jau antrus metus.

Kai praėjo mėnuo ir sūnus jos taip ir neatvažiavo, ji paskambino namų telefonu. Jai atsakė svetimi žmonės, pasirodo, sūnus butą pardavė ir kur jo dabar ieškoti, nežinia. Ona porą naktų paverkė, vis tiek juk žinojo, kad namo jos nepasiims, ką dabar ašaras lieti. Juk skaudžiausia, kad ji savo laiku nuskriaudė dukterį dėl sūnaus laimės.

Ona gimė kaime. Ten ir ištekėjo už savo klasioko Petro. Buvo didelis namas, ūkis. Gyveno neturtingai, bet ir nebadavo. O čia kaimynas iš miesto atvažiavo į svečius pas tėvus ir ėmė pasakoti Petrui, kaip gerai mieste gyvenasi. Ir atlyginimas geras, ir būstą iškart duoda.

Na ir užsidegė Petras, nagi važiuokim, važiuokim. Na ir įkalbėjo. Viską pardavė ir į miestą. Dėl būsto kaimynas neapgavo, butą davė iškart. Nusipirko baldus ir senutėlį zaporožietį. Štai su tuo zaporožiečiu Petras ir pateko į avariją.

Ligoninėje antrą parą vyras mirė. Po laidotuvių Ona liko viena su dviem vaikais ant rankų. Kad išmaitintų ir aprengtų, teko vakarais plauti laiptines. Manė, vaikai užaugs ir jai padės. Tačiau nepavyko.

Sūnus pateko į negerą istoriją, jai teko skolintis pinigų, kad nepasodintų, paskui du metus pinigus atidavinėjo. Paskui dukra Donata ištekėjo, pagimdė vaiką. Iki metų viskas buvo normaliai, o paskui sūnus ėmė dažnai sirgti. Jai teko išeiti iš darbo, kad važinėtų po ligonines. Gydytojai ilgai negalėjo nustatyti diagnozės.

Jau vėliau jam rado kažkokią ligą, kurią gydo tik viename institute. Bet ten tokia eilė. Kol dukra važinėjo po ligonines, vyras ją metė, gerai, kad nors butą paliko. Ir štai ji kažkur ligoninėje susipažino su našliu, kuris turėjo dukterį su tokia pat diagnoze.

Patiko jie vienas kitam ir ėmė kartu gyventi. O po 5 metų jis susirgo, reikėjo pinigų operacijai. Ona turėjo pinigų, ji norėjo juos atiduoti sūnui pirmam įnašui už butą.

Na o kai dukra paprašė, jai pasidarė gaila leisti pinigus svetimam žmogui, juk savam sūnui pinigai reikalingesni. Tai ir atsisakė. Dukra smarkiai supyko ant jos ir atsisveikindama pasakė, kad toji jai daugiau ne motina ir kai bus sunku, tegu į ją nesikreipia.

Ir štai jau 20 metų jos nebendrauja.

Donata išgydė vyrą ir jie, pasiėmę savo vaikus, išvyko gyventi kažkur į pajūrį. Žinoma, jei būtų galima viską atsukti atgal, Ona darytų kitaip. Tačiau praeities nepakeisi.

Ona lėtai pakilo nuo suoliuko ir lėtai pasuko į pensioną. Staiga girdi:

– Mama!
Širdis suspurdėjo. Ji lėtai atsisuko. Dukra. Donata. Jos kojos sulinko, vos nepargriuvo, tačiau pribėgusi dukra ją sugriebė.

– Pagaliau tave radau…Brolis nenorėjo duoti adreso. Bet aš jam teismu pagrasinau, kad neteisėtai butą pardavė, tai iškart pabūgo.
Sulig tais žodžiais jos užėjo į pastatą ir atsisėdo ant kušetės hole.

– Tu atleisk man, mama, kad taip ilgai nebendravau su tavimi. Iš pradžių pykau, paskui vis atidėliojau, gėda buvo. O prieš savaitę tu man prisisapnavai. Lyg po mišką vaikštai ir verki.

Atsikėliau, o širdyje taip sunku pasidarė. Aš vyrui viską papasakojau, o jis man – važiuok ir susitaikyk. Aš nuvažiavau, o ten svetimi žmonės, nieko nežino.

Ilgai aš brolio adreso ieškojau, radau. Ir štai aš čia. Ruoškis, važiuosi su manim. Žinai, koks mano namas? Didelis, jūra netoli. Ir vyras man pasakė, jei motinai blogai, vežk ją pas mus.

Ona dėkinga prisiglaudė prie dukters ir apsiverkė. Bet tai jau buvo džiaugsmo ašaros.