Kartais žmogus ateina į mūsų gyvenimą neilgam. Tačiau spėja tiek daug padaryti…

Viena mergaitė neturėjo tėvo. Neturėjo ir tiek. Gimimo liudijime buvo brūkšnys. O paskui jos mama ištekėjo, kai mergaitei buvo penkeri. Ir mergaitė gavo patėvį. Jis buvo gana juokingas: apkūnokas, nosis kaip bulvė. Dirbo buhalteriu, uždirbdavo mažai ir todėl imdavo darbo į namus. Tai buvo seniai, prieš 30 metų.

Gyveno neturtingai, tačiau ne tame reikalas. Šitas dėdė Stasys išmokė mergaitę skaityti ir skaičiuoti. Ypatingai gerai išmokė skaičiuoti. Nupirko jai naudotą dviratį komiso parduotuvėje ir išmokė važinėti. Jis pasakodavo jai apie paukščius ir žvėrelius, jie meistraudavo lesyklėles sniegenoms ir zylėms. Jis išmokė mergaitę čiuožti slidėmis ir pačiūžomis – truputį, jis pats nelabai mokėjo.

Išeigines jie leisdavo parke netoli namų, tai buvo beveik miškas. Dėdė Stasys užkurdavo lauželį ir jie kepdavo duoną ant pagaliukų – tai būdavo šašlykas, mėsos tada beveik nebuvo. Labai skanus šašlykas! Prieš miegą dėdė Stasys sekdavo pasaką ir glostydavo mergaitės galvą. Ir būdavo griežtas, jei ji rodydavo kaprizus.

Labai griežtai sakydavo, kad ji geriausia iš visų! Ir todėl neturi rodyti kaprizų. Būtent todėl, kad ji geriausia iš visų!
Ir vaikštinėdavo jie kieme trise: mergaitė laikydavosi už mamos bei dėdės Stasio rankų ir pakibdavo ore, parietusi kojas… O mama ir patėvis ją nešdavo. Ir visi visi matydavo, kad mergaitė turi mamą ir turi dėdę Stasį, va kaip!

Visko neišvardinsi, kiek gero buvo per du metus. Tai buvo laimingi metai! Dėdė Stasys nupirko mergaitei gražų portfeliuką mokyklai. Su meškiuku. Jau gelto lapai, laikas buvo eiti į mokyklą, į pirmą klasę. Ir rugsėjo pirmąją dėdė Stasys mirė. Nuo širdies. Jis todėl ir buvo toks apkūnus, paburkęs – dėl ligos.

Jis žinojo, kad serga. Nežinojo, kad viskas taip rimta – bet štai kaip viskas baigėsi. Ir mama su mergaite vėl liko vienos.
Mergaitė baisiai verkė. Tai buvo didžiulis sielvartas.

O paskui, prabėgus daugybei metų, ji prisimindavo šį laiką kaip laimingiausią gyvenime. Patį svarbiausią. Patėvis spėjo duoti jai tiek daug meilės ir dėmesio, kad tai saugojo ją visą gyvenimą. Šie du metai davė jai jėgų ir energijos visam laikui. Ir meilė liko amžiams.

Žmogus per neilgą laiką gali padaryti kitus labai laimingais arba labai nelaimingais. Jis ateina neilgam ir palieka po savęs arba rūkstančius griuvėsius, arba nuostabias dramblio kaulo pilis ir žydinčius sodus.

Mes čia irgi nelabai ilgam. Bet tai tik istorija apie patėvį dėdę Stasį, kurio mergaitė nespėjo pavadinti tėčiu. Jis visada laukė, o ji nespėjo. Drovėjosi.

Tačiau ji taip vadina jį dabar…