Jautri istorija, kuri įrodo: vaikai kur kas išmintingesni už suaugusius

Skambina man į darbą iš vaikų darželio ir primygtinai rekomenduoja ateiti dukters Nikos anksčiau…

– Kas nutiko? – klausiu. – Kas Nikai?

– Jūsų dukrai viskas gerai, tačiau mums su jumis reikia rimtai pasikalbėti, – auklėtojos balsas skamba labai šaltai.

Bandau susitelkti ties darbu, nepavyksta, atsiprašiusi lekiu į darželį. Ten į mane žiūri šnairai ir siunčia pas psichologę. Psichologė atsidūsta, žiūri į mane kaip į netikusią moksleivę ir duoda man vaikišką piešinį:

– Mes atlikome testavimą, kiekvienas vaikas piešė savo šeimą. Visi nupiešė tuos, su kuriais gyvena, kažkas dar ir kitus giminaičius pridėjo. O štai ką nupiešė jūsų dukra.

Žiūriu į piešinį, o reikia pasakyti, Nika nelabai mėgėja piešti, ir gaunasi jai nekaip net pagal jos amžių. Žodžiu , lapelyje trys schematiškos figūrėlės lyg agurkai su rankomis ir kojomis. Užtai su parašais, dukra jau pažįsta visas raides ir bando rašyti žodžius. Parašai: „tėtė“, „baba Ona“, „aš“. Viskas.

– Suprantate? – klausia psichologė, – Jūsų nėra dukters gyvenime. Paprasčiausiai nėra. Jūs išvis jame neegzistuojate, nedalyvaujate. Mergaitės gyvenimą užpildo tėtis ir močiutė, o juk jai reikia mamos! Labai reikia! Tuo labiau, jūs negyvenate kitame mieste…

Na ir taip toliau. Kokį 15 minučių skaitė man lekciją, liepė pakeisti santykį su vaiku. Išėjome mes iš darželio.

Einam namo. Nika čiauška, o aš nei gyva, nei mirusi. Galvoju – kaipgi taip? Su dukra nuo gimimo nė dienai nesiskyriau. Vaikas lauktas. Myliu ją labiau už gyvenimą, knygas skaitau, visur ją vežiojame, namie kartu ir gaminame, ir tvarkomės, ir šunį vedžiojame. Mergaitė švelni, gera. Kaipgi taip? Galiausiai neišlaikiau.

– Nikute, – bandau kalbėti ramiai,- o jūs šiandien su auklėtoja Odeta paveikslėlį piešėte…

– Taip,- patvirtina dukra.

– O kodėl tu su savimi nupiešei tik tėtį ir močiutę, o manęs ne?

– Mamyte, tu tokia graži! – sako Nika. – O aš taip gražiai piešti dar nemoku!