Sūnus skambina iš mokyklos. – Mama, aš jau važiuoju namo. Namo važiuoti 30 minučių. Praeina pusantros valandos – nėra. Skambinu pati…

– Mama, aš jau viskas. Važiuoju namo.

Namo važiuoti 30 minučių. Praeina pusantros valandos. Skambinu.

– Alio!

Fone – triukšmas, keiksmai, riksmai.

– Kur tu?

– Greitai būsiu, lauk.

Ir meta ragelį.

Perskambinu. Abonentas nepasiekiamas.

Mamos, kiek jums reikia laiko, kad atsirastų tokia būsena, kai gerklėje gumulas, o iš rankų viskas krenta?

Man – lygiai 10 sekundžių. Gal truputį daugiau.

Toliau vaizduotė pradeda piešti baisybes – įsivėlė į muštynes. Užpuolė. Apiplėšė. Atsitiko kažkas siaubingo. Kažkas nepataisomo.

Apsirengti. Bėgti. Kur?

Autobuso maršrutu. Apvaikščioti artimiausias laiptines. Paskambinti klasės auklėtojai. Ne, iš pradžių į policiją. Ne, šeimos draugui, tyrėjui.

Kad nustatytų telefono buvimo vietą. Įdomu, galima nustatyti, jei telefonas atjungtas?

Žiūri pro langą į įėjimus į laiptinę. Įėjimai du, bėgioji iš vieno kambario į kitą. Paraleliai skambini vėl. Ir vėl. Abonentas nepasiekiamas.
Praeina dar 20 minučių įtempto laukimo.

Užsitempi džinsus. Megztinį. Pasiimi pasą. Raktus. Blaškaisi po butą ieškodama telefono. Apverti viską aukštyn kojomis. Telefoną lyg žemė prarijo. Nutempi nuo lovos užtiesalą.

Kažkas trukdo tau raustis pataluose. Ak, tai telefonas. Ak, visą tą laiką tu laikei jį rankoje.

Nutrauki nuo kabyklos paltą. Neverkti. Tik neverkti. Viešpatie, o aš iš ryto aprėkiau jį už tai, kad lovos nepasiklojo. Po velnių tą lovą, kvaiša!

Niekada, niekada, niekada jo nebebarsiu. Sūneli, sūneli.

Skamba domofonas.

– Taip?

– Prancūzijos legionas jus sveikina!

– Tu kur buvai???

– Mama, atidaryk, čia žmonės laukia,- pasiduoda Prancūzijos legionas.

Nusimeti paltą. Eini atidaryti priebučio durų.

– Nudėsiu! – pažadi sau su niūriu pasiryžimu.

Išeina iš lifto. Dvimetrinė kartis. Ant pečių sunkiausia kuprinė. Striukės kišenė įtartinai pūpso.

– Tu kur buvai? – atsikvepi ugnimi lyg koks slibinas.

– Mama, aš nusprendžiau papildomoje istorijos pamokoje pasilikti.

– O įspėti negalėjai?

– Na, viskas labai spontaniškai nutiko. Štai ir nespėjau. O kai susizgribau – skambutis jau nuskambėjo.

– O žinutę parašyti? Kad aš nesijaudinčiau?

– Mama, tu juk žinai, kad pamokose negalima telefonais naudotis!

– Tu man paskui skambinai, o ten kažkas keikėsi!

– A, čia girtuokliai stotelėje kažko nepasidalijo, štai ir rėkė vienas ant kito. Aš norėjau tau pasakyti, bet telefonas išsikrovė.

Stovi, gaudai burna orą.

– Čia tau,- išima iš kišenės ledų. Ir plačiai plačiai šypsosi.

Pas jį mano šypsena. Ir mano tėvo.

Prieš 3metus su pinigais būdavo visai blogai, eidavo į miestą su draugais, pasiimdavo 3 eurus. Grįždavo su šokoladuku. Nežinau, kaip įsigudrindavo sutaupyti. Bet visada grįždavo su šokoladuku. Ištiesdavo jį man ant slenksčio.

– Mamyte, čia tau.

Čia man, taip. Visam mano palaimintam, nušviestam motinystės laimės gyvenimui.

Reikėtų dar išmokti taip nebesijaudinti.