Kai man buvo dveji, motina mane paliko tėvui ir ligotai močiutei, atsimenu tą dieną. Aš neverkiau, tiesiog nesupratau, kad ji mus palieka. Atsimenu liūdną tėvą ir močiutę…

Kiek daug vyrų, kurie palieka savo žmonas ir vaikus. Jei mane būtų palikęs tėvas, man nebūtų taip skaudu, bet mane paliko motina. Paliko tėvui ir ligotai močiutei.

Nors man tebuvo vos du metukai, atsimenu tą dieną. Nežinau kodėl, bet ji įsirėžė į mano atmintį visam laikui. Aš net atsimenu, kaip buvau aprengta. Raudoni marškinėliai ir pilkos pėdkelnės, kuriose buvo maža skylutė. Į šią skylutę aš įkišau pirštuką ir kasiausi kojytę. Pamenu vyšninį mamos paltą, kuriuo vilkėdama ji išėjo. Aš neverkiau, tiesiog nesupratau, kad ji mus palieka. Atsimenu liūdną tėvą ir močiutę, ji verkė.

Bet nepamenu, kad aš ilgėčiausi mamos. Gal ir ilgėjausi, tik štai atmintis ištrynė šią informaciją.

Aš pamenu, kaip ji išėjo, o kodėl – nežinojau. Kai tapau vyresnė, klausdavau tėvo – kodėl? Jis kažką sugalvodavo, nukreipdavo pokalbį ir po to būtinai tylėdavo ir liūdėdavo.

Tiesą jis man papasakojo, kai man buvo 15 metų. Viskas banalu, kitas vyriškis. Tas vyriškis atvyko į mūsų miestą komandiruotėn, o po to pasiėmė mano mamą ir išvažiavo. Aš nieko blogo negaliu pasakyti apie tėvą. Jis užsiėmė manimi, prižiūrėjo močiutę. Po viso to ji atgulė ir daugiau neatsikėlė.

Dabar suprantu, koks jis stiprus. Kaip jis viską suspėdavo. Juk aš maža, močiutė gulinti. Jis nesamdė slaugių, su viskuo susitvarkė pats. Ir dar dirbo.

Turbūt todėl ir aš subrendau anksti. Penkerių jau galėjau pati išsikepti kiaušinienę. Pagirdyti močiutę, pamaitinti šaukšteliu.
O kai aš pradėjau eiti į mokyklą, močiutė mirė. Tėvui pasidarė lengviau. Jis net galėjo ramiai pasižiūrėti televizorių. O ir aš pusę darbų namuose pati padarydavau.

Dabar žiūriu į savo pirmokę dukrą, ji nieko tokio negali padaryti. O aš ir nenoriu, atimti iš jos tai, ką atėmė iš manęs motina, nerūpestingą vaikystę.

Tėvas susiėjo su moterimi tik kai aš išvykau mokytis. Ilgai slėpė nuo manęs, bijojo, kad aš nesuprasiu. Aš numaniau, kai parvažiuodavau atostogų. Na nemokėjo tėvas kurti namuose jaukumo! O jau apie pyragus, su kuriais mane pasitikdavo, aš išvis patyliu.

Pati užvedžiau pokalbį. Kai jis visgi prisipažino, tą patį vakarą mes nuėjome tetos Marijos. Nuo tada jie gyvena kartu, rūpindamiesi vienas kitu. Ir aš džiaugiuosi dėl tėvo, dabar jis patikimose rankose.

O su mama aš, jau būdama ištekėjusi, mačiausi. Ji bandė kažkaip teisintis, sakyti, kad jai dabar taip sunku (serga), tik aš nepanorau jos klausytis. Nutraukiau pokalbį, pasakiusi, kad man tai neįdomu.

Ji visus tuos metus gyveno pamiršusi, kad kažkur turi dukrą. Nė karto nepasveikino manęs su gimtadieniu, neatsiuntė dovanos. O dabar, kai susirgo, prisiminė? Na jau ne, motinos man reikėjo tada, kai ji mus paliko.

O dabar aš turiu šeimą ir tėvą, kuris pastatė mane ant kojų, išauklėjo, suteikė išsilavinimą, mylėjo ir rūpinosi, palaimino, kai žengiau prie altoriaus. Ir jo aš niekada nepaliksiu.