Vyras šaipėsi iš manęs dėl seno kiaušinio, kurį nusipirkau sendaikčių turguje, bet vėliau pakeitė savo nuomonę
Kaupikė, sendaiktininkė. Kaip tik savęs nevadinau dėl savo polinkių. O aš tiesiog dievinu vaikštinėti po palapines mugėse ir turguose ir ieškoti nelabai reikalingų, tačiau įdomių daiktų. Antikvariato, kuris gali turėti savo vertę.
Visa tai prasidėjo nuo tų laikų, kai močiutė vesdavosi mane į blusų turgų ieškoti „brangenybių“. Man taip patiko šis nebrangaus kolekcionavimo būdas, kad ir po šiai dienai negaliu atsisakyti eilinių vertingų egzempliorių paieškų.
Mano vyras ir vaikai tam nepritaria. Labiausiai prieštarauja, žinoma, vyras, kadangi jam reguliariai tenka matyti mano laimikius. Ir nors dažniausiai jis susilaiko nuo pasisakymų, aš puikiai žinau, kad jam mano pirkiniai – eilinis šlamštas.
O dabar jo nuomonė apie blusturgius kardinaliai pasikeitė. Ir vakar jis paprašė leidimo eiti ten su manimi. Kaip taip išėjo? Pasakoju…
Maždaug prieš mėnesį aš patraukiau į mugę, ten šalia dekoratyvinių lėkštelių ir porcelianinių puodelių buvo emaliuotas kiaušinis. Pats gaminys nebuvo ypatingai patrauklus. Dydžio kaip realus kiaušinis, jis net neiškart pastebimas vitrinoje. Tačiau aš jo norėjau.
Kaip padori pirkėja, pasiderėjusi su pardavėju, sulygau tinkamą kainą ir nusipirkau kiaušinį.
Kai grįžau namo, vyras sėdėjo ant sofos ir skaitė knygą.
– Radai vertingo šlamšto, mieloji?
– Aha,- išvyniojau kiaušinį ir padėjau ant stalo. – Žiūrėk, ką aptikau.
Vyras atsistojo ir apžiūrėjo pirkinį.
– Kas tai?
– Manau, kad tai juvelyrinė dėžutė. Tu matai čia kokią nors spynelę?
Pabandžiau atidaryti kiaušinį, bet jis nepasidavė.
– Atrodo, jis užrūdijo,- pasakė vyras po bandymų jį atidaryti. Jis apvertė kiaušinį. – Nagi viskas aišku. Gamintojas – Honkongas. Ir kiek tu už jį atidavei?
Pasakiau sumą ir sutikau smerkiantį vyro žvilgsnį.
– Bet jis man taip patiko! – paėmiau kiaušinį ir papurčiau jį. – Girdi? Ten viduje kažkas yra.
– Aha, auksas ir briliantai,- jis vėl paėmė kiaušinį ir pabandė atidaryti. Šįkart vyriškų rankų jėga nugalėjo ir dėžutė pasidavė. Viduje buvo gražus aksominis ryšulėlis.
Atsargiai praskleidžiau jį ir viduje pamačiau porą gražių auskarų su akmenėliais.
Akivaizdu, padirbinys, bet užtai koks gražus! Vyras paėmė vieną ir kurį laiką įdėmiai apžiūrinėjo. Centrinis akmuo buvo apsuptas mažų žalių stikliukų ir vyras iškvėpė tiesiai į juos.
– Mieloji, rodos jie tikri.
– Ta prasme?
– Mačiau dokumentiką apie deimantus, kur buvo sakoma, kad iškvėpus į akmenis jie neaprasoja. Pažvelk!
Jis pademonstravo akmens reakciją. Ir išties, nerasoja.
– Šie auskarai kainuotų beprotiškus pinigus, tai tiesiog geras padirbinys.
– Tada eikime pas juvelyrą ir paprašykime įvertinti juos,- pasiūlė vyras ir mes nuvažiavome į artimiausią parduotuvę.
Vietoje juvelyras patvirtino vyro spėjimus.
– Deimantai ir 18 karatų baltasis auksas. Sprendžiant iš apkaustų ir išvaizdos, auskarai art-deko stiliaus. Darbas labai geras. Kainuoja mažiausiai 12-15 tūkstančių eurų.
Jei ne kėdė šalia, būčiau atsisėdusi ant grindų. Kojos sulinko, o visas kambarys ėmė suktis. Negali būti, aš tikrai radau lobį!
Juvelyras truputį klydo. Aukcione, kur mes išstatėme auskarus, jie buvo parduoti dukart brangiau. Dabar mūsų porcelianinis kiaušinis užima garbingą vietą naujajame bute. O nauja mano vyro aistra – antikvariato paieškos.
