Užaugę vaikai, būkite lojalesni savo mamoms!
Brangūs užaugę vaikai, berniukai ir mergaitės! Jūs nė neįsivaizduojate, kaip mamai skaudu žinoti, kad ji yra jūsų problemų suaugusiame gyvenime šaltinis. Nors ir ne visų, bet bazinių!
Kaip dažnai aš matau (netgi negirdžiu) šį klausimą moterų, mano klienčių 50+ akyse. Kartu su naujomis psichologijos žiniomis pas jas ateina savo motiniško netobulumo suvokimas. O su juo ir skausmas, sutrikimas, nusivylimas, kaltė, baimė ir bejėgiškumas.
– Tu negalėjai kitaip! Tu juk nenorėjai tyčia pakenkti savo vaikui?
– Žinoma, ne! Aš elgiausi kaip galėjau, kaip gyvenosi, kaip elgėsi ir su manimi. Man pačiai buvo nesaldu.
Nebijokite savo vaikų kaltinimų. Brangūs užaugę vaikai, berniukai ir mergaitės! Jūs net neįsivaizduojate, kaip mamai skaudu žinoti, kad ji yra jūsų problemų suaugusiame gyvenime šaltinis.
Nors ne visų, bet bazinių! Juk tai mama atveda jus į pasaulį, moko atpažinti emocijas, suprasti ir pajusti save, savireguliacijos meno ir elgesio su kitais. Ar ne per daug vienai, paprastai jaunai moteriai be specialaus psichologinio išsilavinimo, bet su savo gyvenimiškų poreikių, sielos svajų, santykių problemų rinkiniu, besivaikant laimės ir šviesios ateities?
Žinoma, kūdikiui nerūpi, kas slegia jo motiną, išskyrus jį patį – tokia išgyvenimo prigimtis. „Vaikai – agresyviausios planetoje rūšies agresyviausi padarai“ – ši mintis kadaise aiškiai nušvietė man tai, kas vyksta su žmogaus prigimtimi.
Žinoma, vaikai nori gauti iš tėvų viską! Priėmimą, meilę, jausmų pripažinimą, asmeninių ribų pagarbą…
Tik štai kaip visa tai gauti iš tos, kuri pati viso to neturėjo ir greičiausiai ieškojo to, ko negavo, santykiuose su jūsų tėvu, o galbūt ir su jumis. Visa tai liūdna. Vaikai pyksta, bandydami sugniuždyti tėvus savo tiesa. Mamos įsižeidžia ir ginasi.
Taip taip, pyktis ir baimė vaikšto kartu. O mamos toli gražu ne visos pasikausčiusios psichologijoje, kad atsakydamos į mylimo užaugusio vaiko priekaištus ir pretenzijas iškvėptų baimę ir tiesiog pripažintų vaikiškus jo jausmus. Paprasčiausiai pagailėtų jo ar jos, to mažo, kuris nebuvo pastebėtas su savo vaikiškais baimės, nuoskaudos, vienatvės jausmais.
– Kaip tau buvo skaudu ir apmaudu, kai aš laikinai tave atidaviau močiutei !Aš net negalėjau įsivaizduoti, kad tu taip kentėjai. Man taip skaudu ir gaila, kad taip nutiko…
Man juk ir pačiai tada buvo nelengva. Tai buvo sunkus periodas mano gyvenime, krizė, du maži vaikai, aš viena…
– Mama, o kas tada tau buvo, papasakok!
– Galiu papasakoti, bet ar tau to reikia?
– Reikia, mama! Aš tik dabar pradėjau matyti tavyje žmogų, moterį, o ne tik mamą. Pasirodo, ir tau buvo nelengva!
Brangios mamos, nebijokite savo vaikų kaltinimų. Jie šaukia ne apie jūsų „blogumą“, o apie savo vaikiškų jausmų priėmimą. Jie nori iš jūsų ne pasiteisinimų, kad jūs gera ir nekalta.
Vaikai nori, kad jūs pastebėtumėte nors dabar, kaip jiems buvo vaikiškai blogai tada, kažkokiais jų vaikystės ir jūsų motinystės momentais. Tiesiog išgirskite, tiesiog pagailėkite, apkabinkite savo tegu ir užaugusį, bet vaiką, kuris viduje vis dar trokšta jūsų šilumos ir paprasto priėmimo, be aiškinimų ir pamokymų. Ir nesiginkite, nesiteisinkite! Per tą artumo minutę vaikas jums viską atleis.
Brangūs užaugę vaikai, prašau, būkite lojalesni savo netobuloms motinoms. Žinoma, ne visiems pasiseks prisiliesti prie atviros motinos širdies.
Būna daug malkų priskaldyta, ribos išsitrynė, randai sugrubo. Bet patikėkite, kol mama gyva, ji lauks – skambučio, susitikimo, apkabinimo, šiltų žodžių „Mama, kaip tu ten?“ Jei jūs žinotumėte, kiek skausmo, atgailos ir meilės slypi motinos širdies kertelėse! Ne visos mamos gali prie to prisiliesti.
Ne visos pasiruošusios. Bet nori visos, kol gyvos.
Prašau, būkite lojalesni ir išmintingesni jau jūs, suaugę vaikai! Padėkite savo mamoms rasti takelį link tiltelio, ant kurio gali susitikti jūsų širdys.
