Moteris pastojo 57 metų, ir dar dvyniais. Tačiau pasirodė, kad artimiausias žmogus tam nepritarė…

Irenai jau 57, tačiau savo amžiaus ji niekada neatrodė. Išsilaikė gerai. Uždirba irgi gerai, neseniai ištekėjo, vyras 10 metų jaunesnis.

Gyvena, myli vienas kitą, ji turi dukrą iš pirmos santuokos, suaugusi jau, jai 25, ji jau turi savo vaiką. Tik štai pastarąją savaitę į darbą ateina kaip nesava.

– Irena, kas tau? Namie kas nors nutiko? – paklausė jos kolegė.

– Namie nieko. O aš štai į pensiją ruošiausi, bet panašu, kad eisiu į „dekretą“.

Pastojau ant senatvės sau, o dar dvyniais. Gydytojai sako, mano amžiuje vieną pavojinga gimdyti, o pas mane net du.

Vyras vaikšto laimingas, o dukra nesidžiaugia, sako: „Kam tau gimdyti? Kiek tau metų?“ Sako, kad vaikai gali gimti ligoti ar su sutrikimais. Kas tada jais rūpinsis, jei tau jau dabar beveik 60.

Ir kad ji nenori dalytis motinos su rėkiančiais vaikais. Turbūt dukra teisi? Aš juk turiu ir ją, ir anūką.

Kam rizikuoti pačiai ir vaikais? O vyras labai prašo gimdyti, sako, kad pasikonsultuosime su geriausiais gydytojais ir jei bus kažkokios kontraindikacijos, žinoma, negimdysime. O jei viskas bus gerai, tai jis bus labai laimingas!

O dar jis sako “nėštumas tokiame amžiuje – tai stebuklas ir jei dievas duoda, reiškia, būtinai reikia gimdyti!“ Gal išties nereikia atsisakyti likimo dovanos.

Aš nežinau, ką man daryti, juk negaliu persiplėšti… Kiekvienas reikalauja iš manęs savo. Dukra sako viena, vyras kita… O laikas eina ir reikia skubiai priimti sprendimą.

Išklausę istoriją, kokios jūs nuomonės? Ar teisingai pasakė Irutės dukra, ar ji pasielgė egoistiškai?

O vyras ne egoistas, reikalaudamas gimdyti vaikus?

Jis žino, kad tai didžiulė rizika jo žmonai, juk ji jau nejauna.