Iškeitė tikrą dukterį į šunį… Argi tai normalu?

Sigitas ir Nomeda turėjo tik vieną dukrą Laurą ir štai eilinę vasarą jie nusprendė nuvežti dukrą į sodybą pas močiutę.

Močiutė Janina tik džiaugėsi, ji beprotiškai mylėjo savo vienintelę anūkę. Jai buvo vos 10 metų. Ir štai artinantis vasaros atostogoms ji nekantriai laukė, kad važiuos pas močiutę ir skambino jai beveik kas vakarą. Jos su močiute buvo geriausiomis draugėmis.

Visada aptarinėjo anūkės sėkmes ir nesėkmes, o ji jaudinosi dėl močiutės sveikatos. Lauros svajonė buvo gyventi arčiau močiutės, kad visas išeigines praleistų pas ją.

Mergaitei visada buvo įdomu leisti laiką kaime, ji su džiaugsmu melžė karvę, rinko kiaušinius vištidėje, krapštėsi darže, žodžiu, darė daug darbų ir močiutei labai padėjo. Tėvams, žinoma, Laura nepamiršdavo skambinti, dalydavosi įspūdžiais ir pasakodavo, kaip jai gerai pas močiutę kaime.

Šią vasarą, kai Laura buvo pas močiutę, tėvai nusprendė dukrai padaryti siurprizą: nupirkti jai šunį. Apie šią dovaną mergaitė svajojo jau seniai. Tėvai negalėjo susilaikyti ir papasakojo apie šią dovaną dukrai ir ši pirmąkart gyvenime laukė vasaros pabaigos, kad susipažintų su naujuoju draugu. Mama nusprendė, kad jį pavadins Zupiu. Mergaitė beveik kiekvieną vakarą sėdėjo ir svajojo, kaip vaikštinėja su šuniu.

Kai ši diena atėjo, Laura negalėjo užmigti visą naktį, tačiau tėvai atvažiavo vėlai. Mergaitė šokinėjo iš laimės ir cypė, kai pamatė mažąjį Zupį mamos rankose. Mergaitė tvirtai apkabino tėvus ir susižavėjusi padėkojo už geriausią dovaną planetoje. Mama pašnibždomis liepė dukrai eiti miegoti, juk jau vėlu, Laura maldavo miegoti su mama, nes siaubingai pasiilgo.

– Dukrele, tu jau didelė, miegok viena, o štai vaikui reikia šilumos, jis su mumis,- pasakė Sigitas.

Močiutė priėjo prie anūkės, paėmė ją už rankos ir nuvedė į miegamąjį, pabučiavo į kaktą ir Laura užmigo.

Laura pabudo anksti, kad pažaistų su šuniuku. Šis labai apsidžiaugė nauja pažintimi, vizgino uodegą, laižė mergaitės veidą. Tėvai miegojo labai ilgai ir ji pasiėmė šuniuką, nuėjo su juo į virtuvę. Jie žaidė, mergaitė pašėrė šuniuką.

Staiga įlėkė motina, išplėšė iš dukters rankų šuniuką, barė, kad taip negalima, nežinia kuo šerti šuniuko, taip galima jį sužaloti. Mergaitė apsipylė ašaromis, ji bandė jas sulaikyti, tačiau jos pasipylė iš akių nuo skaudžių motinos žodžių, juk ji irgi myli šuniuką ir nepadarė jam nieko blogo.

Netrukus pabudo ir tėtis, paėmė šuniuką ant rankų, atsisėdo už stalo ir ėmė maitinti kotletuku, kartais pabučiuodamas jo nosį. Mergaitei pasidarė dvigubai apmaudu. Paskui tėvai išėjo pasivaikščioti su šuniuku, o dukrai liepė padėti močiutei, juk ji turi daug darbų.

Laura ilgai verkė, juk teks laukti metus, kol vėl sugrįš į kaimą, kur gyvena vienintelis ją mylintis žmogus – močiutė. Juk net tėvai, atrodo, šuniuką myli labiau už tikrą dukterį.