Atsisakiau rūpintis anyta. Žmogus mane purvais pila, o aš turiu jai ruošti maistą? Tegu eina velniop!

Yra žmonių, kurie visiškai neturi tokios sampratos, kaip dėkingumas. Jie nesugeba pajusti to jausmo, neišmoko, arba dievas neįdėjo to į jų sielas, nežinau. Iš tokių žmonių ir mano anyta.

Bent jau man dėkingumo ji nejaučia, netgi priešingai, laiko mane blogio šaknimi.

Tai ne naujiena, žinoma, bet anksčiau man neteko ja rūpintis, o čia štai prireikė. Ir amžius daro savo, ir persirgto kovido pasekmės. Sugriuvo anyta.

Mano vyras anytai – vėlyvas vaikas, kuris buvo gimdomas „sau“. Turbūt jam buvo numatyta visą gyvenimą pragyventi prie mamos sijono, o čia toks nemalonumas – pasipainiojau aš.

Mes su vyru susituokėme, nors anyta tiesiog per vestuves pasakė tostą, esą, ne tą tu, sūneli, paėmei į žmonas, na bet nieko, kitąkart būsi protingesnis. Pats tas per vestuves, ar ne?

Net nebandžiau su ja draugauti. Kokia prasmė? Aš jai vis tiek liksiu moterimi, kuri išsivedė jos mylimą sūnų iš šeimos.

Vyrui tokie dalykai nepatiko, bet aš jam pasakiau iškart – tekėjau už jo, o ne už visos jo šeimos. Jei jam nemalonu, tai su mano tėvais jis irgi gali nebendrauti, jie tai pergyvens.

Vyras paburbėjo ir liovėsi. Pats ir važinėjo pas savo mamą, vežiojo dovanas, skambino, o aš nė linkėjimų neperduodavau, nes jie ten netgi iš mandagumo niekam nereikalingi.

Tačiau šiemet teko bendrauti su anyta. Vyras paprašė padėti jo mamai, nes jam pačiam ne visada patogu tai daryti.

Reikėjo dėl jos eiti į parduotuvę, tvarkytis, gaminti, padėti praustis, nes ji galėjo pargriūti dėl galvos svaigimo.

Vyro grafikas nenormuotas, todėl jis kartais tiesiog negali pas ją atvažiuoti. O ir drovėjosi padėti mamai praustis.

Todėl aš sukandusi dantis ėmiau važinėti pas anytą. Tiesa, tai truko kokias 2 savaites, nuvažiavau lygiai 4 kartus, paskui man trūko kantrybė.

Buvau pasiruošusi, kad anyta nesikalbės su manimi, tačiau kad ji pils ant manęs purvą ir tyčiosis, tam pasiruošusi nebuvau. Pirmą kartą išploviau grindis virtuvėje, jos dar neišdžiuvo, kai atėjo anyta ir išvertė ant jų cukrinę.

Lyg ir atsitiktinai, bet aš mačiau, kad ji tiesiog paėmė ją ir apvertė. Ne užkliudė, o apvertė specialiai.

– Gal iš antro bandymo tau pavyks normaliai išplauti grindis,- pareiškė man su pašaipa.

Tiek to. Antrą kartą ji demonstratyviai nustūmė nuo stalo lėkštę su sriuba. Ji jai nepatiko.

– Nenuostabu, kad tu tokia stora, jei taip gamini, viskas aliejuje plaukia, neįmanoma valgyti!

O aliejaus sriuboje nebuvo išvis. Netgi neapkepiau daržovių, nes žinau, kad anytai negalima riebaus. Tai buvo vištienos krūtinėlės sriuba su šviežiomis daržovėmis, koks aliejus?

Paskutinį kartą vos grįžus iš parduotuvės ėmiau ruošti maistą, o anyta atėjo į virtuvę ir ėmė priekaištauti.

– Na ir ką sūnus tavyje rado? Nei grožio, nei proto, gamini bjauriai, šeimininkė niekam tikusi. Ko tu į mane spoksai, teisybė nepatinka?

Nusiploviau rankas ir išėjau, įspėjusi vyrą, kad jam po darbo teks važiuoti pas savo močią ir ruošti jai maistą. Ir išvis visa priežiūra dabar tik ant jo. O jei jam nesigaus, reiškia, anytai nepasisekė, tegu sau kukuoja viena.

Namie vyrui buvo pasakyta, kad jei jis nors užsimins apie tai, kad aš neteisi, o ji jo motina ir išvis pagyvenęs žmogus, todėl aš turiu kentėti, mes išsiskirsime.

Ji jam motina, man niekas. Todėl aš visiškai neprivalau kentėti jos išsišokimus. Sekantį kartą jos bute pasirodysiu arba po jos asmeninio atsiprašymo, arba per jos laidotuves.

Žinant anytos charakterį, antras variantas realesnis.