Dievas sukūrė šunį, kad šis išmokytų žmogų meilės, ištikimybės, draugystės, kantrybės ir atleidimo
Kartą Viešpats Dievas vaikštinėjo po rojaus sodą. Staiga iš už krūmo iššoko velnias ir piktdžiugiškai nusišaipė:
– Girdėjau, sukūrei žmogų?
– Taip, ir jis jau gyvena Žemėje. Gali turėti partnerį bei vaikų ir nors kol kas mokosi įkurti ugnį bei susirasti vietą nakvynei, po poros tūkstantmečių valdys visą žemės rutulį.
– Na ir kas,- prunkštelėjo velnias,- juk tuos tūkstančius metų jis bus vienišas.
Paniuro Viešpats ir mąsliai pasiglostė ilgą žilą barzdą.
– Tai aš sukursiu jam draugą! Išrinksiu vieną iš gyvūnų, kuris jį saugos ir tarnaus jam, kuris bus atsidavęs jam ir atiduos visą savo širdį.
– Bet tai neįmanoma!- išrėkė velnias ir prasmego skradžiai žemę.
O Viešpats Dievas sukvietė gyvūnus iš visų pasaulio kraštų ir išrinko iš jų šunį.
– Bėk šildyti žmogaus savo šiluma, prižiūrėk jį, mylėk jį visa širdimi, net jei jis nekęs tavęs.
– Gerai,- tarė šuo.
– Nors tau tektų iškęsti visokiausias neteisybes ir blogą elgesį, būk jam ištikimas draugas. Tai labai atsakingas vaidmuo. Gaila, tavo širdžiai teks plakti dvigubai stipriau ir tu negalėsi gyventi ilgai…
– Bet sakyk man, argi žmogus nekentės, kol neiškeliaus į dangų?
– Žinoma, apie tai ir kalbame…
– Kaip tai? – susimąstė šuo.
– Kentės ir daugelį dienų kęs skausmą. Tačiau tu turi išmokyti jį duoti ir priimti, mylėti ir atleisti, tu apgyvendinsi meilę jo širdyje. Tu angelas, kurį šaukiu nešti džiaugsmą ir viltį, o taip pat mokyti priimti gyvenimą tokį, koks jis yra, kad žmonės tikėtų, kad po jų gyvenimo ten ateis gyvenimas ČIA.
Kai jie tai supras, nustos verkti ir skųstis, nes žinos, kad sutiks tave vėl.
Tuo pat metu jis tapo angelu šuns kailyje ir pateko į Žemę mokyti žmogaus meilės, ištikimybės, draugystės, kantrybės ir atleidimo.
