Tėvas nemylėjo savo dukters, bet kai tik susirgo, iškart kreipėsi į ją
Mažoji Neringa stovėjo koridoriuje ir tyliai verkė, jos tėvai pykosi:
– Ko žiūri? Nematai, suaugusieji užsiėmę, eik kur nors,- suriko tėtis ir išstūmė dukrą pro duris į lauką.
Kieme su Neringa bendravo mergaitė Toma. Ji buvo truputį vyresnė, lankė jau 3 klasę.
– Tavo tėvai skiriasi, taip bobutės prie laiptinės kalba.
– O ką tai reiškia?
– Ogi nieko. Gyvensi su mama, o tėtis pasiims tave per išeigines ir dovanos šokoladukus.
Neringai nelabai norėjosi tuo tikėti, kadangi tėtis galėjo šaukti ant dukros.
– Ji tiesiog jaunystės klaida,- dažnai sakydavo tėtis apie Neringą.
Mergaitė nesuprato, ką tai reiškia. Tačiau tiksliai žinojo, kad klaida – tai kažkas blogo. Toma sakė, kad už klaidas diktante ji gavo dvejetą ir tėvai už tai ją barė. Tačiau kodėl tėtis laiko Neringą klaida, mergaitė niekaip negalėjo suprasti.
Po kurio laiko tėvai išties išsiskyrė. Mama ilgai verkė ir mergaitė nesuprato, kodėl. Juk tėtės nebėra šalia ir todėl mamos niekas nebeskaudina.
Kai Neringa tapo studente, tėvas vėl atsirado jos gyvenime. Jis sunkiai susirgo ir jam reikėjo pagalbos. Neringa buvo vienintelis žmogus, į kurį jis galėjo kreiptis. Nors jis nebendravo su dukra, tik po mokyklos atėjo į išleistuves ir viskas.
Tačiau Neringa iškart nusprendė padėti. Ji nesitraukė nuo jo, padėjo seselėms. Garsiai skaitė naujienas, kad prablaškytų tėvą. Jis papasakojo, kad po skyrybų su jos mama vedė dar kartą. Bet ir su antrąja žmona nieko neišėjo, vaikų nebuvo ir jie išsiskyrė. Naktį tėtis paskambino Neringai:
– Atleisk man, dukra, už viską atleisk. Už žodžius, pasakytus vaikystėje, irgi… tu geriausia, kas buvo mano gyvenime.
Ryte gydytojai pranešė, kad Neringos tėvo nebėra. Mama su Neringa stovėjo prie kapo. Neringa nesiliovė verkusi, o mama stovėjo ir akmeniniu veidu žiūrėjo į kapą.
– Kaip nebuvo laimės ir meilės, taip ir liūdesio dabar nėra,- pasakė mama ir nuėjo.
