Ją vadino švelniu prancūzišku vardu – Fani…
Kiekvieną šeštadienį ji ateidavo pietų pas sūnėną ir jo šeimą. Nusiaudavo koridoriuje mažulyčius batelius, iš nėriniuotos riešinės išsitraukdavo batisto nosinaitę, minutei apnuogindama bjauriai ištinusį kauliuką ant lieso senatviško riešo, nusišluostydavo sausą nosį su aristokratiška kuprele ir praeidavo į virtuvę.
Ten atiduodavo nepakeičiamą pyragą „Svajonė“ ir eidavo ilgai bei kruopščiai plautis rankų. Paskui save palikdavo sausų lapų, persisunkusių saule, kvapo siūlą – mėgstamų kvepalų iš senų atsargų. Ji ir priminė rudeninį lapą – lengvą, šiurenantį, drebantį dėl menkiausio vėjelio.
Ji buvo vieniša – be vaikų, be vyro, egzistavusio jos gyvenime labai anksti ir neilgai. Visą jos šeimą sudarė seniai mirusio jaunesniojo brolio žmona, sūnėnas, jo žmona ir vaikai.
Vaikai ją truputį baugino, ji nelabai mokėjo su jais kalbėti, o ir nematė tame prasmės. Jie pasijuokdavo iš jos ir pašaipiai vadino „tetulyte“.
Fani ateidavo dėl bendravimo su brolio žmona. Jos abi buvo didelės intelektualės, skaičiusios prancūziškus ir vokiškus romanus originalo kalba, turėjusios vienodą literatūros, politikos ir savo nuomonės susidarymo skonį.
Abi subtiliai ir skoningai pasišaipydavo iš bendrų pažįstamų. Fani pasakodavo kažkokias neįtikėtinas istorijas apie prancūzų operą, apie Paryžių, apie neįprastus apdarus.
Paskui brolio žmona mirė ir mažytė nepakeičiama Fani, kuri buvo vyriausia iš visų, po truputį ėmė pasiduoti. Sūnėnas pasitarė su žmona ir pervežė ją pas save.
Ji tylutėliai gyveno savo kambaryje pagal seniai numatytą tvarkaraštį. Prieš pietus būtinai apdegindavo duoną virš dujų degiklio, kad užmuštų mikrobus, sriubos šaukštą laikė savo kambaryje po nerta servetėle, o stalo stalčiuje saugojo belgišką šokoladą, labai retai atsilauždama mažyčius gabalėlius.
Tyliai gyveno ir taip pat tyliai, iš lėto keliavo iš šio pasaulio…
Prieš mirtį atgulė ir nebepažino aplinkinių. Gyveno kažkokį savo gyvenimą, lėtai tiesdama ploną ranką link lubų ir vos šypsodamasi lūpų kampučiais kažkam gerai pažįstamam, matomam tik jai… Mirė lengvai, miegodama. Tiesiog nebepabudo.
Toks trapus, kvapnus rudens lapelis, atsitiktinai įskridęs iš praėjusio gyvenimo… Ji nemėgo pasakoti apie save, bendraamžiai seniai mirė ir visiems atrodė, kad ji visada buvo mažutė tvarkinga senelė su batisto nosinaite riešinėje.
Tik artimieji žinojo, kad ji buvo puiki chirurgė, pergyvenusi du karus – Suomijos ir Antrą Pasaulinį. Kad buvo tikra didvyrė, gavusi daugybę apdovanojimų.
Generolas, kuriam ji išgelbėjo kojas nuo amputacijos, ieškojo jos po visą pasaulį, kad priklaupęs ant kelio pasipirštų. O ji atsisakė, nes jos širdis priklausė daugybei žmonių ir savo profesijai…
Kaip keistai gyvenimas maišo žmones lyg kortas kaladėje. Kaip dažnai mes nežinome, šalia ko esame.
Ir kaip švelnios šiltnamio gėlės savo trapiomis šaknimis laiko šitą didžiulę sunkią Žemę…
