Maža to, kad vyras apgaudinėja mane su mano pačios motina, tai dar ir vaiką nori atimti!

Atrodo, mano motina niekada manęs nemylėjo. Ji pagimdė mane gana anksti ir visą ankstyvąją vaikystė manimi rūpinosi močiutė su seneliu. Net nežinau, kam ji mane paskui pasiėmė, bet geriau būtų to nedariusi.

Visada buvau jos šešėlyje. Ji buvo visų karalienė, o aš – savotiškas priedas, kurio paskirtis – kelti užuojautą. Mama mėgo kalbėti apie ankstyvą nėštumą, kaip jai buvo sunku, kaip jai trūko miego, derinant motinystę ir mokslus.

Žinoma, joks miego trūkumas nė neegzistavo, ji mėgavosi užuojauta, kurią jai teikė visuomenė.

Aš augau, o ji taip ir liko jaunos motinos amplua. Be to, ji mane rengė kaip galima neišvaizdžiau, kad neduokdie į mane neatkreiptų dėmesio.

Mano pirmieji santykiai irgi patyrė krachą. Mes išsiskyrėme, kai supratau, kad šiuose santykiuose nuoširdi tik aš, o jis tiesiog įsimylėjo mano motiną. Ji mokėjo žavėti žmones. Turbūt tiek, kad pirmoji mano meilė atsakė į mano jausmus tik tam, kad būtų arčiau dievinimo objekto.

– Aš tave, žinoma, užjaučiu, bet aš juk nekalta, kad vaikinams patinka ryškios moterys, o ne pilkos pelytės kaip tu,- pasakė ji man, kai aš, springdama ašaromis, pasakojau kas nutiko.

Tai išvedė mane iš kantrybės. Tada išsakiau jai, kad aš tokia dėl jos. Būtent ji priežastis, kad aš taip elgiuosi. Būtent ji taip mane išauklėjo. Akimirką mamos veidas pasikeitė, o paskui pirmąkart gyvenime pripažino kaltę.

Sekančią dieną ji ėmėsi mano perauklėjimo. Kad būčiau visiškai sąžininga, pasakysiu, kad tai vienintelis dalykas, už ką aš jai dėkinga. Jei ji nebūtų to padariusi, būčiau amžiams susiliejusi su pilka mase ir nebūčiau galėjusi nieko pasiekti. Po mano persimainymo, kuris užėmė tikrai ne vieną dieną, mes sugebėjome tapti artimesnėmis.

Ėjo metai. Sutikdavau įvairų vyrų, kurie siekė mano dėmesio. Kažkam duodavau šansą, kažką iškart nuvydavau, tačiau mano vyras, dabar jau buvęs, krito į pačią širdį. Jis nebuvo princas ant balto žirgo, bet asmeniškai man tapo idealu.

Jis buvo vyresnis už mane, išsilavinęs, inteligentiškas, dosnus ir t.t.pagal sąrašą, bet svarbiausia – jis mane mylėjo. Prisimindama pirmuosius santykius, nerimaudama supažindinau su mama, tačiau nurimau, nepamačiusi jo akyse intereso.

Susituokėme praėjus metams po pažinties. Mama tądien pasakė, kad manimi labai didžiuojasi, nes aš padariau tai, ko ji taip ir nesugebėjo, ir palinkėjo man laimingo šeimyninio gyvenimo.

Bet turbūt man reikėjo susimąstyti, kai ji pasiūlė mums su vyru persikelti arčiau jos. Taip galima matytis dažniau, o ir ji galės man padėti daugiau, kai aš pastosiu. Žinojo, kur paspausti, juk sakiau jai apie norą susilaukti vaiko. Žinoma, aš sutikau.

Štai nuo to viskas ir prasidėjo. Man atrodė, kad ji pradėjo visą savo laisvalaikį leisti su mumis. Būdavo, pareinu namo po darbo, o ji jau ten.

– Atsilaisvinau anksčiau, nusprendžiau, kad jūs iš darbų alkani grįšite, o dar gaminti reikia,- spinduliuodama aiškino ji, o aš tada buvau taip įsitraukusi į naują projektą, kad nė nesusimąsčiau, iš kur pas ją raktai nuo mūsų buto.

O kai jau baigiau projektą ir buvau paaukštinta, manęs namie laukė su balionais, ovacijom ir šventine vakariene.
Vyras didžiuodamasis pasakė, kad jie su uošve šiandien visą dieną ruošėsi mane sutikti, nors buvo matyti, kaip atmestinai papuoštas butas, lyg jie tai darė paskutinę minutę, o maistas aiškiai iš restorano.

Bet tada pamaniau, kad jie paprasčiausiai anksčiau atsiprašė, kad mane pradžiugintų, todėl džiaugiausi ir nė žodžio jiems nesakiau.
O juk visa tai buvo „vėliavėlės“, kurias aš uoliai ignoravau. Man taip gaila, kad viską sužinojau tik pastojusi.

Pasidariau testą slapčia nuo visų. Pamačiau dvi juosteles, apsidžiaugiau ir nusprendžiau kūrybingai papasakoti vyrui ir mamai. Nupirkau naujagimių kojinaites, užrašiau mielą raštelį ir gražiai supakavau.

Tą dieną pasiėmiau laisvą, todėl, grįždama namo, galvojau, kaip jie džiaugsis sužinoję, kad aš nėščia. Tačiau jie irgi nusprendė mane nustebinti.

Aptikau juos lovoje. Tokioje pozoje, kad teisintis nebuvo prasmės. Tačiau jie ir nesiruošė. Tik pasiraukė, kad ne laiku namo parsiradau.

Pareikalavau pasiaiškinimo, tačiau tai, ką išgirdau, mane šokiravo. Pasirodo, mano vyras buvo pažįstamas su mama labai seniai, dar daugiau, jie buvo meilužiai. Jis pirmąkart mane apgavo prieš pat mūsų vestuves ir būtent todėl taip lengvai sutiko persikelti arčiau mano mamos.

– Norėjome tau papasakoti, bet nežinojome, kaip tai padaryti,- sutriko jis.

Pasakiau, kad irgi turiu jiems naujieną. Kažkodėl ašarų nebuvo. Tik kažkoks keistas abejingumas ir pasibjaurėjimas.

Jie kažkaip įtartinai džiugiai sureagavo į žinią apie mano nėštumą. Jiems džiaugsmingai bespygaujant, ėmiausi krautis lagaminus, kad išvažiuočiau pas močiutę, tačiau viena frazė privertė mane suakmenėti:

– Tu juk atiduosi mums vaiką? Na, kam tau būti vieniša motina? Jauna, dar pagimdysi, kai rasi tinkamą vyrą,- motina kalbėjo taip paprastai, kad vos nepuoliau jos su kumščiais.

Ir visgi aš susidorojau su emocijomis ir išėjau. Buvo nepakeliamai skaudu, tačiau apsiverkiau tik tada, kai už mano nugaros užsivėrė močiutės buto durys.

Motina su buvusiu vyru dar kurį laiką man skambinėjo, prašydami atiduoti vaiką, kai pagimdysiu, bet po to, kai močiutė pagrasino policija – atstojo. Mes su jais nekontaktuojame.

Tegu gyvena kaip nori. O aš užauginsiu dukrą viena ir ji tikrai nepatirs to, ką patyriau aš.