– Prisidėsite prie mano remonto? Šis butas juk vis tiek jums atiteks,- pareiškė anyta

Su Valdu susituokę esame pusantrų metų. Iki šiol gyvenome tikrai gražiai. Per visą laiką net rimčiau susipykę nebuvome. Nuomojamės nedidelį dviejų kambarių butą, taupome savo būstui, o apie vaikus kalbame vis dažniau, tik abu sutariame, kad dar truputį palauksime.

Todėl tikrai nemaniau, kad pirmasis rimtas mūsų konfliktas kils dėl anytos remonto.

Prieš kelias savaites sekmadienį nuvažiavome pas Valdo mamą Veroniką pietų. Pavalgėme, gėrėme kavą, kai ji netikėtai pradėjo dairytis po virtuvę.

„Prieš šventes tvarkiausi ir pagalvojau, kad mano butas jau visai senamadiškas. Remontą dar su jūsų tėčiu darėme. Gal jau laikas viską atnaujinti“, pasakė ji.

Valdas nusijuokė.

„Mama, tavo butas dar puikiai atrodo. Juk tada pirkote gerus baldus, parketas normalus. Gal sienas perdažyk ir užteks.“

Aš irgi pasakiau, kad dabar remontas kainuoja beprotiškus pinigus. Mes patys dėl to vis atidėliojame būsto pirkimą. Turime santaupų pradiniam įnašui, tačiau žinome, kad nusipirkus senesnį butą dar reikės nemažai pinigų jam sutvarkyti.

Anyta tik numojo ranka.

„Jūs gyvenkite, kaip norite. O aš noriu paskutinius savo gyvenimo metus gyventi gražiai.“

Man ta frazė nepatiko, bet nieko nesakiau.

Po keliolikos minučių supratau, kodėl apskritai prasidėjo kalba apie remontą.

„Vaikai, o jūs neprisidėtumėte?“ paklausė ji. „Virtuvę noriu pakeisti, vonią sutvarkyti, grindis atnaujinti. Šis butas juk vis tiek kada nors atiteks jums. Daugiau paveldėtojų neturiu.“

Pažvelgiau į Valdą. Tikėjausi, kad jis pasakys, jog pirmiausia reikia paskaičiuoti, kiek viskas kainuos.

Bet jis iškart atsakė:

„Žinoma, mama. Padėsime. Nesijaudink.“

Visą likusį vakarą tylėjau.

Važiuodami namo taip pat beveik nekalbėjome. Tik įėjus pro duris nebeištvėriau.

„Valdai, kodėl pažadėjai pinigų net nepasitaręs su manimi?“

Jis nustebo.

„Čia mano mama.“

„Aš suprantu. Bet mes beveik dvejus metus taupome savo butui.“

Tada ir paaiškėjo, kad kalbama ne apie kelis šimtus eurų. Valdas manė, kad galėtume mamai skirti kelis tūkstančius iš mūsų bendrų santaupų.

Man net rankos nusviro.

Tuos pinigus taupėme abu. Atsisakėme kelionės praėjusią vasarą, atidėjome automobilio keitimą, skaičiavome didesnius pirkinius. Kartais net juokaudavome, kad kiekviena neišgerta kava mieste priartina mus prie savo namų.

O dabar dalį tų pinigų turėtume išleisti naujai anytos virtuvei?

„Bet tas butas vieną dieną bus mūsų“, pasakė Valdas. „Mama neturi kam daugiau jo palikti.“

„Vieną dieną. Gal po dvidešimties ar trisdešimties metų. O gyventi mums reikia dabar.“

Jis iškart surimtėjo.

Pasakiau ir dar vieną dalyką, kurio galbūt nereikėjo sakyti. Testamentas nėra sutartis. Žmogus gali persigalvoti. Be to, niekas nežino, kas per tiek metų nutiks mūsų pačių gyvenime.

Valdas įsižeidė.

„Vadinasi, tu manai, kad mano mama mus apgaus?“

„Aš taip nesakiau. Tiesiog nenoriu investuoti mūsų santaupų į turtą, kuris mums nepriklauso.“

„Čia ne svetimas žmogus. Čia mano mama.“

Po šių žodžių jis nuėjo į kitą kambarį.

Praėjo kelios dienos. Mes kalbamės apie buitinius dalykus, bet apie remontą nė vienas nebeužsimename.

Ir kuo daugiau apie tai galvoju, tuo labiau suprantu, kad problema net ne anytoje.

Jeigu jai prireiktų pinigų gydymui, vaistams ar tiesiog neužtektų pragyvenimui, padėčiau nedvejodama. Bet ji nėra skurdi. Jos butas tvarkingas. Ji tiesiog nori naujos virtuvės, kitokių grindų ir modernesnės vonios.

Ar dėl to mes turime atitolinti savo būsto pirkimą?

Vakar vakare atsidariau banko programėlę ir ilgai žiūrėjau į mūsų taupomąją sąskaitą. Kiekvienas ten esantis euras buvo mūsų bendras planas. Mūsų būsimas butas. Galbūt kambarys vaikui, kurio dar neturime.

Ir tada pagalvojau: gal Valdas teisus ir aš pernelyg viską skaičiuoju? Juk jo mama iš tiesų vieną dieną paliks jam šį butą.

O gal kaip tik tokius dalykus šeimoje reikia aptarti iš anksto, o ne pažadėti kelis tūkstančius ir tik paskui pranešti sutuoktiniui?

O kaip pasielgtumėte jūs? Ar prisidėtumėte prie tėvų remonto, jei jie sakytų: „Šis butas vis tiek kada nors bus jūsų“? O gal pirmiausia taupytumėte savo šeimos namams? Pasidalykite savo nuomone komentaruose.