– Tu man, mama, atleisk, bet mes su jumis iš kito molio drėbti,- pasakė man praturtėjęs sūnus

Mes su vyru Dainium iš paprastų šeimų.

Mano tėvas visada sakydavo mums, savo vaikams, kad mes turime gyventi geriau, nei jie. Įgyti išsilavinimą, rasti gerą darbą ir duoti savo vaikams startą gyvenime, kad ir jie taptų geresniais už mus.

Praėjus trims metams po vestuvių, mums gimė mūsų mylimas sūnelis Martynas. Deja, daugiau vaikų turėti mes negalėjome, todėl vienintelį vaiką apsupome maksimalia meile ir rūpesčiu.

Po mokyklos, o jis lankė pačią paprasčiausią valstybinę įstaigą, Martynas įstojo į universitetą, ekonomiką. Dirbti pradėjo nuo 3 kurso.

Įsidarbino vadybininku į vieną firmą, kurios reikalai netikėtai labai pagerėjo. Net labai puikiai. Dabar sūnus poskyrio vadovas, vadovauja beveik šimtui žmonių.

Martynas vedė, pasistatė namą elitinėje kotedžų gyvenvietėje, nusipirko labai brangią mašiną. Mums su tėvu eurais jis neskubėjo padėti, o mes ir neprašėme.

Ne taip išauklėti, kad ant svetimo sprando sėdėtume. Tegu tai ir tikras sūnus.

Kai atsirado vaikai, mūsų anūkai, jis kiekvienam pasamdė auklę.

Liana, sūnaus žmona, buitimi neužsiima. Pirmąją dienos pusę vaikšto į grožio salonus, antrąją skiria tuštiems plepalams su draugėmis. Mergiotė iš darbininkų priemiesčio, o tapo tokia fifa, kad net stebiesi, iš kur taip.

Vaikai, du rubuiliai berniokai, vaikšto, tiksliau, važinėja į elitinę gimnaziją mašina su asmeniniu vairuotoju. Jie turi viską, nuo telefonų iki kompiuterių bei konsolių.

Pas sūnelį susiformavo savas bendravimo ratas. Susitikę jauni žmonės aptarinėja akcijas, investicijas, brangų poilsį Maldyvuose.
Visa tai labai gerai, mes džiaugiamės, kad Marčiui gyvenime taip pasisekė, jis daug pasiekė. Bet juk šaknų pamiršti negalima, tiesa?

Žiūrime mes su vyru į sūnaus gyvenimą nesuprasdami. Ir iš kur pas jį tos milijonierių užgaidos? Mes su Dainium žmonės paprasti, visi mūsų pažįstami tokie pat paprasčiausi darbininkai. Tiesą sako, kad pinigai žmones gadina.

Pastebėjau, kad Martynas pradėjo mūsų gėdintis. Jau tyliu apie tai, kad į svečius jis mūsų seniai nekviečia. Atvežti anūkus pas mus irgi atsisako.

Sūnus aiškiai ėmė nuo mūsų tolti. Iš pradžių teisinosi dideliu užimtumu. Neva nėra nė vienos laisvos minutėlės. Neatvažiavo į mano gimtadienį. Atsiuntė puokštę per kurjerį ir tiek žinių.

To, žinoma, aš jau nebeapsikenčiau. Paskambinau sūnui su pretenzijomis. Esą, gal pamiršai, kad turi tėvus ir sūnaus pareigą jiems.
O jis pareiškė tai, nuo ko aš vos nenualpau.

– Mama, tu man atleisk, aišku, bet mes su jumis visiškai skirtingai žmonės. Jūs aiškiai iš žemiausios kastos, man su jumis ne pakeliui. Tu pati pagalvok, kaip aš pas jus atvažiuosiu. Mums net kalbėtis nėra apie ką,- purkštelėjo sūnelis.

Dar pridėjo, neva mūsų interesai riboti. Esą tėvas tik ir temoka garaže krapštytis. O man tik sodas galvoje.

Akmeniu nugulė šie žodžiai mano širdyje. Bet nėra ką daryti, neslampinėsiu juk palei kotedžų gyvenvietės, kurioje gyvena Martynas, vartus. Iki tiek nesižeminsiu.

Paverkėme mes su vyru, pasielvartavome. Ir palinkėjome sūnui savo vaikus išauginti ne tokiais, koks jis pats išaugo. Kad nesužinotų, ką reiškia senatvėje likti be vienintelio vaiko palaikymo.