Mamai visada buvo nusispjaut į mano sveikatą, užtai dabar vaidina rūpestingą močiutę

Į mano sveikatą mamai visada buvo nusispjaut. Todėl suaugusi užsiknisau taisyti vaikystėje įgytas problemas.

Užtai dabar, kai jau pati turiu vaiką, mamai įsijungė „rūpestingos močiutės“ režimas. Ji amžinai pergyvena dėl anūko sveikatos ir kairėn dešinėn dalina nereikalingus patarimus.

Aš vaikystėje neidavo į mokyklą tik dviem atvejais: arba negalėdavau pasitraukti nuo unitazo, arba negalėdavau atsikelti dėl temperatūros.

Skauda gerklę? Mama ten pažvelgia, pareiškia, kad nieko baisaus nemato, įpila arbatos su medumi pusryčiams, o paskui siunčia į mokyklą.

Skauda ausį? Nemeluok motinai, tu paprasčiausiai nenori eiti į kontrolinį. Tegu paskui visa tai perauga į otitą ir būna gydoma mėnesį, tačiau į mokyklą tą dieną eisiu.

Mama gerokai gavo velnių nuo mokyklos seselės, kai dvi dienas su temperatūra ėjau į mokyklą, o paskui man diagnozavo skarlatiną. Tada visoje mokykloje paskelbė karantiną.

Jei ištisai nesėdėdavau tualete, mama netikėdavo, kad man skauda pilvą ir dėl to blogai jaučiuosi. O tai, kad sublogavau mokykloje, jau kita istorija.

Pas stomatologą mama mane vedė vieną kartą. Kai jau ištino skruostas ir pakilo temperatūra. Tada ji mane nuvedė.

Pas mane su dantimis išvis buvo problema, tačiau vaikščiodavau iki paskutinio, nes būdavo baisu. O mama ir nereikalavo, jai buvo vienodai.

Žodžiu, vaikystėje išgyvenau kaip galėjau. Ir negaliu suprasti iki šiol, iš kur toks požiūris? Aš juk niekada nemeluodavau dėl savijautos.

– Maniau, kad tu meluoji,- paprasčiausiai atsakė mama, kai jau suaugusi uždaviau jai šį klausimą. Nors dingsties tokioms mintims aš nedaviau.

Tačiau tai praeitis. Aš užaugau, išleidau kosminius pinigus dantims, susitaikiau su chronišku tonzilitu, išsiaiškinau dėl nagų grybelio. Žodžiu, problemas, kurios tempėsi nuo vaikystės, aš išsprendžiau.

Dabar auginu sūnų, jam 5 metai. Ir mamą pramušė. Ji kasdien skambina ir klausia,kaip jo reikalai, amžinai randa kažkokių nesuprantamų simptomų, kad vaikas susirgo, o paskui šaukia, kad nevedu mažylio pas gydytoją.

– Tu negirdi, kad jis švokščia, kai kvėpuoja? Reikia skubiai pas gydytoją!

– Jis prisimerkia, turbūt silpsta regėjimas! Reikia pas gydytoją!

– Jis kažko kasosi. O gal tai niežai? Greičiau pas gydytoją!

Visada kontroliuoju savo vaiko sveikatos būklę. Jei kyla kažkokie įtarimai, nedelsdama einu pas gydytoją.

O dar kalbuosi su savo vaiku. Jei jam kažkas skauda, maudžia ar dar kažkas nesuprantamo vyksta organizme, jis man būtinai tai pasakys.

Mamos įtarimai nė karto nepasitvirtino. Užtai ji reguliariai atsivelka pas mane su maišais vaistų nuo jos išgalvotos ligos.

Tik kodėl ji taip nepergyveno dėl savo vaiko sveikatos? Tai yra, manosios. Kol situacija nepasidarydavo ypač sudėtinga, ji mano būklę ignoruodavo.

Kai mamai neseniai vėl pasakiau, kad ji puldinėja nuo kraštutinumo prie kraštutinumo, ji pareiškė, kad aš hiperbolizuoju, niekada manęs sergančios į mokyklą nesiųsdavo, aš viską išsigalvoju.

Taip, neturiu ką veikti, prisigalvoju visko. O tai, kad iki šiol gyvenu su kai kuriomis užleistų vaikiškų ligų pasekmėmis, tai man irgi tik rodosi.

Iš vienos pusės, gerai, kad mama rūpinasi bent jau anūku, tačiau šitas mamos aktyvumas man kelią įtampą. Kodėl negali būti aukso vidurio?

Dar ir man periodiškai sukelia paranoją. Leptelės ką nors, o paskui galvok, gal mama kažką pastebėjo, ko nematau aš. Taip ir kvaištelėti galima.

Pavargau gintis nuo jos rūpesčio. Tegu jau po senovei viską ignoruoja. Savo vaiko sveikata aš pasirūpinsiu pati.