Už pinigus anyta pamirštų visus savo skaudulius

Mes su vyru susituokėme ir iškart nusipirkome butą su paskola. Ir mašiną į kreditą.

Pasidarėme prabangų remontą. Apstatėme butą šiuolaikiniais baldais ir visa būtina technika.

Vyras tuo metu dirbo sėkmingoje kompanijoje, gerai uždirbo, aš irgi dirbau.

Todėl mes ir planavome greitai išsimokėti visus kreditus, užtai nesikraustyti po svetimus kampus, o iškart kurti šeimą savo nuosavame ir jaukiame bute. Na o mašina tai dabar ne prabanga, o judėjimo priemonė. O mums ji buvo būtina, kad ramiai pasiektume darbus. Važinėtume pas mano tėvus į svečius. Ir vaikai buvo mūsų planuose nuo pat pradžių.

Kai pastojau, mes abu buvome patys laimingiausi. Net išeinant į dekretą mes buvome įsitikinę, kad viską išmokėsime laiku, viskas pas mus ėjosi pagal sudarytą planą.

Bet atėjo visa ta nesąmonė su pandemija.

Firma žlugo ir vyras liko be darbo.

Iš pradžių vertėmės iš to, kas buvo atidėta gimdymui ir vaikui.

Paskui vyras įsidarbino, bet tai buvo jau ne tokia gera vieta, atlyginimas buvo žymiai mažesnis. Bet užtai galėjome mokėti paskolą ir kreditą už mašiną.

Nors sau teko daug ko atsisakyti ir nurėžti savo poreikius. Tada mes pagrinde maitinomės makaronais iš paketėlių, tačiau kreditus stengėmės mokėti laiku, kad neliktume gatvėje prieš pat gimdymą.

Kai pagimdžiau ir dukrelė truputį paaugo, ėmiau galvoti, kaip padėti vyrui.

Aš moku korėjiečių kalbą, o ji dabar populiarumo viršūnėje.

Ir aš pamačiau skelbimą internete, kad ieško korėjiečių kalbos mokytojų nuotoliniu būdu. Nieko negalvojusi parašiau. Mane priėmė. Tačiau dirbti reikėjo absoliučioje tyloje.

O kaip dirbti, jei vaikas pastoviai verkia, tai valgyti, tai gerti, tai ant rankų prašosi.

Nenorėjau prarasti mokinių, atlyginimas buvo neblogas ir galėjo padėti išgelbėti mūsų šeimos biudžetą.

Kadangi mano tėvai gyveno toli ir tuo metu abu dar dirbo, tai į padėjėjus jie netiko.

Liko tik anyta. Vyro motina neseniai išėjo į pensiją ir visą laiką leido namie. O ir gyveno ji kaimyniniame name.

Vyras pasikalbėjo su motina ir ši sutiko mums padėti.

Dirbau ramiai, kol dukra būdavo su anyta.

Mokiniai buvo patenkinti, ir mano grupėje jų darėsi vis daugiau. Vyrui sakiau, kad dar truputis ir išsimokėsime skolas, galėsiu anytai duoti pinigų už paslaugą. Tegu ji irgi prisideda prie pensijos už tai, kad mums padeda. Juk žinojau, kad prižiūrėti mūsų išdykėlę – didelis darbas.

Tačiau vieną dieną anyta, kai vyras grįžo iš darbo, nei iš šio, nei iš to, sukėlė skandalą. Išsakė mums viską. Ir kad mes jos nebranginame, o eksploatuojame. Kad ji jau nebe jauna, kad su mažu vaiku žaistų. Ir kad nervai bei sveikata jau ne tie. O mes turbūt išvis norime išgyvendinti ją iš šio pasaulio, kad parduotume jos butą ir išmokėtume savo paskolą.

Mes su vyru buvome šoke. To iš motinos išgirsti nesitikėjo nei jis, nei aš.

Radau gerą auklę. Gerą moterį, kuri buvo mūsų kaimynė ir už nedidelį užmokestį sutiko mums padėti.

Vėl galėjau ramiai dirbti namuose.

Netrukus išmokėjome paskolą. O ir vyras sėkmingai įsidarbino pagal savo profesiją.

Gyvenimas ėmė tvarkytis. Mes netgi nusprendėme auklei pakelti atlyginimą. Ne , ji neprašė, tačiau mes nusprendėme atsidėkoti žmogui.
Čia apsireiškė anyta ir vėl sukėlė skandalą Nr.2.

Pasirodo, ji nenorėjo visai mesti anūkės priežiūros, o tiesiog tokiu būdu norėjo pasiekti, kad mes pasiūlytume už tai pinigų. To ji ir tikėjosi, manė, kad mes be jos nesusidorosime, juk mes neturėjome kur dėtis.

Taip išeina, kad nemokamai sėdėti su anūke ji ligota ir sena, o už pinigus dar visai nieko.

Dabar anyta šaukia ir reikalauja, kad išvytume savo auklę, ji pati už tokius pinigus su džiaugsmu prižiūrės mylimą anūkę.
O man kažko nesitiki dėl to džiaugsmo. O ir mūsų auklės man nėra už ką išvaryti. Ji mus išgelbėjo, kai tai tikrai buvo būtina. Nenuvylė.

Vyrui pasakiau, tegu daro ką nori, gali pykti, bet auklė liks.

O jo motina, jei norėjo pinigų, galėjo sakyti iškart, o ne teisintis skauduliais ir kaltinti mus, kad mes ją numarinti norime.
Kaip bebūtų keista, tačiau vyras mane irgi palaikė. Matyt, irgi supyko ant motinos už tokius žodžius.

O anyta dabar vaikšto po kiemą ir mus pila purvais. Kad mes išnaudojome jos triūsą, o kai praturtėjome, išvijome ją iš namų. O svetimam žmogui tokius pinigus atiduodame, kai ji elementarių vaistų neturi už ką nusipirkti.

Ir ką man daryti? Auklei labiau galiu patikėti vaiką, nei vyro motinai, nors ir yra tikra močiutė.

O kokia iš jos močiutė, jei ji savo močiutės pareigas pasiruošusi atlikti tik už pinigus?

Ar aš neteisi? Ir galbūt reikėjo iškart pasakyti anytai, kad mes jai mokėsime tik vėliau. Kaip jūs manote?

Rašykite savo nuomonę, bus įdomu sužinoti, kaip jūs pasielgtumėte tokioje situacijoje.