Anyta uždraudė anūkui vadinti ją močiute. Pasakė, kad į ją reikia kreiptis vardu, pridedant žodį „ponia“
Mano anyta Marija Petraitienė visada buvo griežta ir tiesmuka moteris. Mes su vyru ir 3-mečiu sūnumi Simonu gyvename kartu su ja. Buitinių problemų lyg ir nėra, bet štai santykiai su ponia Marija pas mane ne patys paprasčiausi.
Ji dažnai kišasi į mūsų santykius ir vaiko auklėjimą, dalina neprašytus patarimus. Kartais sako man pastabas: tai indus plaunu neteisingai, tai skalbiu nekokybiškai ir t.t. Bet aš stengiausi nekreipti dėmesio.
Suprantu, kad moteris linki mums gero. O ir išvis, čia jos butas, todėl ir taisyklės čia jos.
Kol kartą nenutiko atsitikimas, kuris pakeitė mudviejų santykius.
Vakare mes beveik visa šeima, tai yra aš, anyta ir sūnus vaikštinėjome po parką. Marija sutiko seną draugę ir mes prisėdome ant suoliuko. Tuo metu Simas išdėliojo žaislus ant takelio ir ramiai rideno mašinėles.
Pradėjo temti ir aš paprašiau sūnaus susirinkti žaislus. Šio darbo jis, kaip ir kiti vaikai, nelabai mėgsta.
– Močiute, padėk man surinkti žaisliukus. Na prašau! – paprašė Simonas.
Marija, išgirdusi žodį „močiutė“, netikėtai pakilo ir suirzusi pareiškė:
– Nevadink manęs taip, aš tau ne močiutė!
Be to, tai buvo pasakyta su tokiu neslepiamu pykčiu, lyg ne anūkas į ją kreipėsi, o amžinas priešas. Net jos draugė paniuro.
Simonas, žinoma, sutriko ir pravirko. Aš buvau šoke nuo anytos reakcijos. Priėjau prie sūnaus, paėmiau jį ant rankų ir nuėjau namo.
Pakeliui nuraminau vaiką, o kai grįžome, iškart paguldžiau miegoti. Anyta tada irgi jau grįžo namo ir virtuvėje gėrė arbatą.
– Marija, o kodėl jūs taip užsiplieskėte? Simutis juk jūsų anūkas, jis taip susikrimto,- atsargiai pradėjau dialogą aš.
– O aš nenoriu būti močiute! Bent jau ne prie žmonių! – griežtai atsakė anyta.
Negalėjau patikėti savo ausimis. Vaikas juk ne pirmąkart ją pavadino močiute. Kodėl viskas pasikeitė šalia draugės? Kodėl Marija Petraitienė tame mato kažką žeminančio?
Stengiausi jai išaiškinti, kad Simui žodis „močiutė“ turi kitą reikšmę, kad tai meilės ir pagarbos išraiška. Bet ji tik užsispyrusi purtė galvą ir kartojo nenorinti, kad ją taip vadintų.
Situacija įkaito. Negalėjau likti abejinga, juk tai lietė mano vaiką.
– Prie ko čia išvis amžius? Jis juk jus ne sene pavadino, o močiute! Ir kodėl jums tai nepatiko tik šiandien? – kamantinėjau aš.
– Tu nieko nesupranti! Visą gyvenimą stengiausi būti stipri ir nepriklausoma, o tas žodis daro mane sena ir neįgalia. Dar ir prie draugės. Ji štai be vienos raukšlelės, o aš jau močiutė! Tegu vadina mane ponia Marija,- iššaukiančiai atsakė anyta.
Čia man akys ant kaktos iššoko. Kas tai per šeima, kur visi vieni kitus vadins ponais ir poniomis?
Tuo metu iš darbo grįžo vyras. Aš jam viską papasakojau ir mes nusprendėme pakartoti pokalbį su Marija rytoj. Taip sakant, rytas už vakarą protingesnis.
Ryte, kol Simas dar miegojo, visi susirinko virtuvėje. Vyras ilgai nelaukęs pasakė:
– Mama, jei tu mano sūnui ne močiutė, o ponia Marija, tai ir man būsi ne motina. Aš irgi tave vadinsiu ponia.
Anyta tokio įvykių posūkio tikrai nesitikėjo ir labai nustebo dėl sūnaus kategoriškumo.
– Kaip tu su manimi kalbi? Aš juk tave auginau, tiek jėgų įdėjau, o tu? Kad tik į bobules mane įrašyti! Gal tada jau ir vietą kapinėse man išpirkite?! – jau rėkė Marija Petraitienė.
Vyras nieko nebeatsakė. Tik linktelėjo ir išėjo į kambarį. Nusekiau paskui ir pamačiau, kad jis renka daiktus.
– Mes čia negyvensime, šiandien pat išnuomosiu butą,- visiškai ramiai paaiškino sutuoktinis.
Žinoma, aš labai norėjau gyventi atskirai, tačiau klausimas visada rėmėsi į pinigus. Todėl neprieštaravau. Nors vyras dabar ir kalbėjo ramiai, tačiau žinojau, kad iš tiesų jame verda emocijos.
Tą pačią dieną mes persikėlėme. Be baldų, be indų. Tačiau aš nepergyvenu, su laiku viską įsigysime. Anyta mums neskambina, rodo, kad įsižeidusi. Mes irgi nelabai siekiame bendravimo su ja.
Tik štai Simonas dažnai klausinėja, kodėl močiutė nevažiavo su mumis. Nežinau, kaip paaiškinti berniukui, kad jis neturi močiutės. Yra tik ponia Marija.
