Kasmet žmona varžosi su kaimyne, kurios gėlynai gražesni. Šįkart tai jau pasiekė absurdą
Mes su žmona daug metų gyvename privačiame name. Turime nedidelį daržą ir nuosavą sodą. O dar žmona visada mėgo auginti gėles. Anksčiau jas tiesiog pasodindavo vazonuose, kuriuos išdėliodavo visame sklype.
Visa tai atrodė gana mielai: žmonai patiko užsiimti augalais ir viskas buvo gerai. Tačiau prieš kelis metus kaimyniniame name apsigyveno nauja šeima. Ten buvo maždaug mūsų amžiaus pora ir jų vaikai. Ir vos ne pirmą dieną Neda, nauja kaimynė, atėjo pas mus susipažinti.
Kaimynė pasirodė pakankamai aktyvi ir truputį tiesmuka madam. Mes su Irena kaip tik kažką darėme lauke, kai kaimynė priėjo prie vartelių ir linksmai su mumis pasveikino. Mes atsakėme, susipažinome su ja ir kažkaip užsimezgė pokalbis.
– Oi, o kas čia pas jus per gėlytės? – paklausė kaimynė. – Jūsų dukra užsiima?
Čia mano žmona išsitiesė ir atsistojo.
– Kodėl dukra? – nustebo ji. – Tai mano gėlės.
– Aaa,- nutęsė Neda. – Atleiskite. Tiesiog pagalvojau, kad kažkas nerimto, kažkaip vaikiškai apipavidalinta.
Ji tuoj pat nukreipė pokalbį kita tema , tačiau mano sutuoktinė, žinoma, tai įsiminė. Ir tą patį vakarą ilgai negalėjo nusiraminti, aptarinėdama su manimi naująją kaimynę.
– Oi, pamanyk, kokia,- purkštavo Irena. – Pažiūrėsim, ką ji savo sklype padarys.
Tik štai pasirodė, kad kaimynė gėlininkystėje kai ką nutuokia. Po kelių savaičių jos sklype pamatėme esmines permainas. Iki tol ten gyveno senukas, kuris nelabai prižiūrėjo teritoriją, tik vargais negalais rūpinosi savo mažu daržiuku.
O dabar sklypas buvo neatpažįstamas. Kaimynai iškirto ten visus senus nudžiūvusius medžius, nugriovė apipuvusį šiltnamį, viską išvalė, išlygino. Pasidarė naują tvarkingą daržiuką, pasodino obelaites ir vyšnaites. Likusią dalį padengė veja. O svarbiausia, Neda pasidarė kelias simpatiškas klombas.
– Ir svarbiausia, kokia išsišokėlė! – piktinosi žmona. – Ne, kad normalių gėlių pasisodintų kaip pas visus, serenčių kokių ar petunijų, jai reikėjo išsiskirti savo narcizais, krokais ir vaistučiais!
– Na koks gi skirtumas, kas ten pas ją auga! – atsidusau aš. – Tu geriau savo daržo žiūrėk.
– Tai aš ir žiūriu! – įniršo Irena. – Ir matau, kaip siaubingai atrodo mano gėlės jos didybės fone! Nieko. Sekančiais metais aš jai parodysiu!
Nuo tada tarp mano žmonos ir kaimynės prasidėjo kažkas panašaus į nebylų varžymąsi.
Sekantį sezoną Irena prisipirko sėklų, svogūnėlių ir pan. Ir pas mus ėmė žydėti irisai, tulpės, ramunės, žibuoklės ir dar dievaižin kas. Žmona prisodino kažkokių vijoklinių augalų, kurie vasarai įpusėjus apraizgė pusę namo. Ir visa tai tik todėl, kad nušluostytų kaimynei nosį.
Tačiau ir Neda neliko skolinga. Jie su vyru dar pasiremontavo namą, tvorą, viską išdažė, pastatė pavėsinę. Ir kaimynė pasidarė dar gal dešimtį naujų klombų su egzotinėmis gėlėmis, kurių pavadinimų aš jau neįsiminiau, nors Irena man ir sakė.
Šiemet žmona paskelbė, kad nori įrengti nedidelį krioklį ar fontaną, ar mažą tvenkinėlį. Be mano dalyvavimo ji užsakė specialią įrangą, siurblį, baseiną ir kažkokius akmenis apdailai.
Kai sužinojau, kiek visa tai kainuoja, aiktelėjau. Kai man to krioklio ir už dyką nereikėjo! Taip, atrodo gražiai, bet aš ir be jo ramiai gyvenau. Žinoma, žmonai aš nieko nesakau, nes dabar ji džiaugiasi, matydama, kaip kaimynė graužiasi alkūnes.
Bet aš manau, Neda greitai irgi ką nors sugalvos. Ir tada žmona vėl norės būti kietesnė už ją. Kas žino, gal ji tropinės oranžerijos užsinorės. Mūsų biudžete tikrai nėra tam pinigų, bet kaip nuraminti žmoną ir įtikinti ją nesivaržyti – aš nežinau.
