– Leiskite jau man pagyventi dėl savęs, – priekaištavo mama prieš metus. Dabar nuolat reikalauja dėmesio – prisigyveno viena

Prieš metus mama atsisakė įsileisti mane su vyru pagyventi bute, kurio 50% priklauso man. Sakė, kad nori pagaliau pagyventi viena ir dėl savęs, turi tam teisę per tiek metų.

Tada nusprendžiau pasielgti kilniai ir gerbti jos teisę į savo gyvenimą. Tačiau praėjo metai, dabar ji skambinėja po kelis kartus per dieną, reikalauja dėmesio, o aš neturiu laiko – kūdikis ant rankų.

Mirė močiutė, kurios santykiai su mama buvo sudėtingi. Aš su močiute bendravau, ji net kvietė mane vaikystėje persikelti pas ją, tačiau nenorėjau palikti mamos vienos, buvo labai baisu dėl jos. O kai močiutė mirė, tai palikimu jos butas atiteko per pusę mums su mama.

Matyt, nuosavas būstas mamą padrąsino ir ji pagaliau paliko mano nevykėlį tėvą. Labai džiaugiausi dėl jos. Juk ji dar nesena moteris, dabar galės normaliai pagyventi.

Mama apsistojo močiutės bute, o aš nusprendžiau nesikraustyti iš bendrabučio, nuo buto būtų toliau važiuoti į mokslus, o rytais kiekviena minutė studentui aukso vertės. Todėl mama ten gyveno viena, o aš atvažiuodavau į svečius ir kartais per atostogas.

Baigę universitetą mes su vaikinu, su kuriuo susitikinėjome nuo pirmo kurso, nusprendėme susituokti. Papasakojau tai mamai ir iškart paklausiau, ar galima po vestuvių pagyventi su ja, kad atsidėtume butui.

– O galima aš jau galų gale pagyvensiu viena? Leiskite man pagyventi dėl savęs! – netikėtai griežtai atsakė man mama.

Aš taip ir nesupratau, iš kur buvo tiek agresijos, tačiau jos atsakymą priėmiau.

Mamos gyvenimas buvo nelengvas, tėtušis nuolat jį gadino. Jei ji nori gyventi dėl savęs, turi tam teisę. Net nepriminiau, kad pusė buto, kuriame ji gyvens dėl savęs, priklauso man. Ši idėja pasirodė man žema ir nedora. Galų gale aš neuždirbau to buto, kad į kažką pretenduočiau.

Mes su vyru po vestuvių atsikraustėme pas jo tėvus. O praėjus keliems mėnesiams po vestuvių pasirodė, kad aš nėščia.

Pagimdžiau, anyta, kaip ir žadėjo, labai padeda su vaiku. Ji dirba pamainomis, todėl kai kuriomis dienomis ji pilnai atleidžia mane nuo rūpinimosi dukra, kad aš galėčiau padirbėti.

Mano darbas atneša neblogas pajamas, nors ir atima gerokai laiko. Tačiau aš didžiuojuosi savimi, kad net atsižvelgiant į mano vaiko priežiūros atostogas, mes įsigudriname kažką atidėti butui.

Mano džiaugsmą dėl gerai besiklostančio gyvenimo temdo tik mama. Maždaug prieš mėnesį ji pradėjo dažnai skambinti, kalbėtis apie nieką, užimdama daug laiko. Labai pyksta, kad nevažinėju pas ją į svečius. O man nėra laiko, ant rankų kūdikis, aš dirbu.

– Štai taip, užauginau dukrą, o dabar likau vienatvėje. Net anūkę vos dukart gyvai temačiau, – liūdi mama.

Mane jos žodžiai labai užgauna. Juk ji pati norėjo pagyventi dėl savęs, pati neskambino beveik metus, nerodė susidomėjimo, aš pati jai skambindavau, o ji kalbėdavo lyg paslaugą darydama. O dabar paaiškėjo, kad tai aš bloga, palikau motiną vienatvėje?

Kol kas aš tyliu, nors man tiek daug norisi jai pasakyti, tačiau tai bus labai pikti žodžiai, kurie ją smarkiai įžeis. Tačiau ir klausytis jos skundų kaskart vis sunkiau.

Man irgi sunku – mažas vaikas, darbas, kažkokie savi reikalai, negaliu užsiversti ant savo sprando dar ir nuobodžiaujančios mamos linksminimo, kuri po metų netikėtai suvokė, kad yra vieniša.

Kodėl metus ji nebuvo vieniša, o čia staiga pasijautė? Vyras atsargiai išsakė prielaidą, kad ji turėjo vyriškį, su kuriuo dabar išsiskyrė. Tai daug paaiškintų, tačiau dėl tokio paaiškinimo man dar apmaudžiau.

Nes tada gaunasi, kad ji mane prisimena, kai neturi ką veikti, o likusį laiką aš jai absoliučiai nerūpiu. Aiškintis tiesos aš kol kas nenoriu, nepasiruošusi.