Mano močiutė atėmė iš manęs butą, o dabar prašo pagalbos, nes ji jau sena

Močiutė iš mamos pusės prieš dešimt metų pasielgė labai nesąžiningai. Kai bandžiau ginčytis, ji tik pasakė, kad pati kalta. Dabar močiutė prisiminė, kad turi anūkę, ir prašo mano pagalbos, nes ji jau esą sena. Bet jokio noro jai padėti aš neturiu.

Mane augino tik mama. Mes gyvenome atskirame dviejų kambarių bute, kurį mama paveldėjo iš savo antrojo vyro. To vyro aš net neatsimenu, nes jis mirė, kai buvau visai maža. Bet žinojau, kad jis nebuvo mano biologinis tėvas, o kas buvo tikrasis tėvas – nežinau ir, matyt, niekada nesužinosiu, nes jau nėra kam paklausti.

Mama beveik nebendravo su močiute, nes močiutei nepatiko, kaip mama gyvena. Ypač močiutę erzino tai, kad mama išgerdavo. Iki devintos klasės mama dar laikėsi, o paskui visai prasigėrė.

Baigusi mokyklą, susikroviau daiktus ir išvažiavau studijuoti į kitą miestą – norėjau būti kuo toliau nuo mamos.

Močiutė per tuos dvejus metus niekada neapsilankė, nepasveikino, o kai bandžiau aplankyti, net durų neatidarė, nors žinojau, kad ji namuose. Visu savo elgesiu ji parodė, kad nenori su mumis nieko bendro turėti.

Po pirmo kurso grįžau namo tik vieną kartą. Mama per tą laiką buvo apleidusi ir save, ir butą. Atrodė siaubingai, nors kažkaip sugebėdavo ir dirbti.

Vėl susipykome, ir po to iki pat universiteto baigimo daugiau nebegrįžau. Skambindavau retkarčiais, bet mama retai atsiliepdavo, dažnai pametėdavo telefonus, keisdavo numerius. Taip ir nesužinojau paskutinio jos numerio.

Kai po studijų grįžau į gimtąjį miestą, paaiškėjo, kad jau neturiu jokio namų. O ir mamos jau trejus metus nebuvo – ji mirė, ją palaidojo. Tai sužinojau iš kaimynių. Net nebuvo kam pranešti, kad mama mirė. Pasirodo, niekas to nepadarė, nes tuo esą rūpintis turėjo močiutė.

Kai nuėjau pas ją, ji ilgai neatidarė durų, bet galiausiai sutiko su manimi pasikalbėti. Tiesa, tik laiptinėje – į namus neįsileido.

– Ko čia dar atėjai? Tu juk mamai nesirūpinai, neskambinai, tau buvo vis vien, – šaltai kalbėjo ji.

– Bet juk apie mirtį buvo galima pranešti? Juk tai nežmoniška! – sušukau aš.

– Palikti girtaujančią mamą vieną – tai irgi nežmoniška!

Nenorėjau jai priminti, kad pati nelabai bendravo su savo dukra, nes žinojau, kad ji vis tiek ras pasiteisinimą.

Paklausiau apie butą, nes pagal įstatymus jis turėjo pereiti man, jei nėra mamos.

– Tai jau mano butas. Tu neįžengei į paveldėjimą, todėl viskas baigta, – atsakė ji.

Tiesą sakant, buvau tokia priblokšta, kad net nesugebėjau suformuluoti klausimo, ką man dabar daryti. Ji tik atšovė, kad tai jos problema nebuvo, ir aš galiu daryti ką tik noriu. Ir į butą neįsileido, nes ten jau gyveno kiti žmonės.

Pirmi metai buvo labai sunkūs, bet pamažu pradėjau atsistoti ant kojų. Dabar viskas yra gerai: esu ištekėjusi, turime du vaikus, savo butą, viskas puiku.

Prieš dvi savaites sulaukiau skambučio iš močiutės. Nuo tos mūsų paskutinės susitikimo daugiau nebendravome. Nežinau, kur ji gavo mano numerį, nors mažame mieste visko galima sužinoti.

Ji paskambino ne šiaip sau. Po įžangos, kad tiek metų praėjo, laikas pradėti normaliai bendrauti, ji pagaliau perėjo prie esmės. Ji jau sena ir jai reikia mano pagalbos: nuvežti į ligoninę, sutvarkyti namus, nupirkti maisto. Pensija esą nedidelė, o pajamų nėra.

– O kaip dėl pajamų iš buto nuomos? – neiškenčiau paklaususi.

– Butas jau pusę metų tuščias. Pas kaimynus viršuje buvo gaisras, ir mano butas nukentėjo. Reikia remonto, bet neturiu tam pinigų, – liūdnai atsakė ji.

Viskas aišku. Kai nebeliko papildomų pajamų, ji staiga prisiminė mane. Kaip netikėta! Aš atsisakiau jai padėti. Man ji jau nebesvarbi kaip žmogus. Močiutė pagrasino, kad išbrauks mane iš testamento, bet man tai nerūpi. Tai, ką ji atėmė iš manęs pagal įstatymus, jau prarasta. Dabar aš turiu tik tai, ką sukūrėme su vyru. Kito nereikia.