Sūnus parsivedė namo sužadėtinę, tačiau aš abu išvijau pro duris. Vieno jo man ant kaklo jau per akis
Likimas susiklostė taip, kad sūnų auginau vienui viena. Skyrybos buvo mano pačios sprendimas, tačiau iki šiol laikau tai vienu sėkmingiausių savo gyvenime. Jei tuomet nebūčiau taip pasielgusi, būčiau klausiusi motinos patarimų, namuose turėčiau du kambario ruonius, besiskiriančius tik plikimo laipsniu.
Vyras dirbti nenorėjo, nes nemėgo savo profesijos, o be jos būtų galėjęs eiti tik į žemiausiai vertinamas pozicijas. Jis mėgo gerai išsimiegoti, skaniai pavalgyti ir kuo mažiau judėti, tačiau per penkerius santuokos metus taip ir nesurado jokio darbo.
Po skyrybų palengvėjo, tačiau dirbau dviejuose, o kartais ir trijuose darbuose. Sūnų galima sakyti augino mano mama, nes iš darbo grįždavau vėlai ir būdavau be jėgų.
Tačiau darbas atsipirko. Pavyko įsigyti atskirą dviejų kambarių butą. Sūnui jau buvo dešimt metų, ir gyventi viename kambaryje su mylima, bet visgi močiute, ir retkarčiais atsirandančia motina jam nebebuvo patogu.
Persikraustant mama verkė krokodilo ašaromis, įsitikinusi, kad anūkas žus be jos. Nes aš esu niekam tikusi mama, kuri visiškai nesirūpina savo vaiku.
– Tu išperki savo vaiką, prisidengi darbu! Vaikui reikia švelnumo, meilės, motiniško dėmesio!
Nuo šio momento įsitraukiau į sūnaus auklėjimą ir daugiau neketinau atsitraukti. Sunkiai sekėsi, bet kol įsikišdavo močiutė, tvarką įvesti pavykdavo. Jei ji įsikišdavo, turėdavau atsitraukti, nes nenorėjau jos nervinti. Tačiau sūnaus auklėjime praleidau laiką, perdaviau kontrolę močiutei.
Laikas bėgo… Sūnus niekur neįstojo, nes dar nenusprendė, kuo nori būti užaugęs. Ir darbo taip pat nesurado, nes nebuvo nusprendęs. Močiutė atkakliai gynė savo mylimą anūką.
– Nepresuok vaiko, duok jam laiko apsispręsti. Šiais laikais ne taip paprasta!
Manau, paprasčiau nebūna. Jei nenori mokytis – eik dirbti.
Tačiau mama spaudė mano sąžinę, kad ir taip per mažai laiko skyriau vaikui, o dabar jam dar ir gyvenimą sunkinu. Taigi sūnus toliau sėdėjo namie, plėtėsi, žaidė kompiuteriu ir kartais eidavo pramogauti su mano pinigais.
Ir štai sūnui dvidešimt dveji, ir jis mane pradžiugina naujiena, nuo kurios, pagal scenarijų, man turėtų sustoti širdis, akys drėkti, burna ir piniginė atsiverti. Sūnus praneša, kad tapsiu močiute. Šalia jo mielai šypsosi ta, kuri mane močiute ir padarys.
Matyt, kontracepciją, apie kurią jam primindavau, jis nešiojo kišenėje ar kitaip naudojo, tačiau ne pagal paskirtį. Jie nusprendė gyventi pas mane.
Mūsų pokalbis baigėsi tuo, kad aš palaiminau jį naujiems žygiams ir daviau dieną susikrauti daiktus ir palikti mano butą.
Sūnus įsižeidė, pasiėmė būsimą mamą ir išėjo. Spėlioti nereikia kur – pas močiutę. Ji man tuoj pat paskambino:
– Ką darai? Tai tavo sūnus, jam tokia naujiena, permainos gyvenime, o tu jį iš namų išmeti? Kaip jis gyvens?
Lėtai ir ramiai paaiškinau mamai, kad mano sūnus jau suaugęs vyras, kuris pats netrukus taps tėvu. O jei jam užteko jėgų tam, tegul atsako už savo veiksmus.
Praėjo du mėnesiai, jauna šeima gyvena pas močiutę iš jos pensijos ir merginos tėvų paramos. Aš apmoku mamos vaistus ir komunalines paslaugas, kartais dar pridedu pinigų. Man negėda.
