Mano dukra moksleivė išėjo iš namų ir nenori grįžti

Niekada negalvojau, kad atsidursiu tokioje situacijoje. Prarandu tai, kas man brangiausia! Mes su dukra visada turėjome šiltus, pasitikėjimo kupinus santykius. Gyvename dviese nuo tada, kai mano vyras žuvo autokatastrofoje. Abi labai išgyvenome.

Indrei tada buvo 7 metai. Likusios dviese, bijojome viena kitą prarasti. Kartu gamindavome vakarienę, augindavome kambario gėles, gerdavome arbatą ir kalbėdavomės nuoširdžiai. Tačiau viskas pasikeitė, kai dukrai suėjo 15 metų. Į jų klasę atėjo nauja mergina.

Ji jau rūkė cigaretes ir pasakojo istorijas apie savo „gyvenimo patirtį“. Bendraamžiai iš karto laikė ją šaunia, o labiausiai ji patiko mano Indrei.

Iš pradžių nesureikšminau jų draugystės. Visi vaikai yra skirtingi, galbūt jie turi bendrų pomėgių. Galbūt mėgsta tuos pačius romanus. Bet reikalas buvo visai ne knygose. Deja, „bendri“ jiems tapo žalingi įpročiai.

Kai mano Indrė pirmą kartą iš diskotekos grįžo apsvaigusi, aš ją pabariau, bet ne per griežtai. Prisimenu save jos amžiuje. Aš taip pat nebuvau tobula, kovojau už savo teises ir nuolat protestavau, kai buvau paauglė.

Nusprendžiau, kad dukra pirmą kartą paragavo alkoholio ir šiek tiek apsvaigo. Kam nepasitaiko? Tai – pavienis atvejis, kitą kartą ji bus protingesnė. Oi, kaip klydau.

Mano nesmerkimas Indrei pasirodė kaip leidimas. Kitaip sakant, ji nusprendė: „Jei nemoralizuoja, vadinasi, leidžia“. Ir viskas prasidėjo… Visos jos drabužiai prisigėrė cigarečių kvapo, ji reguliariai grįždavo neblaivi.

Pradėjau bijoti, kad tai pasiekė ir narkotikų ribą. Bet į ką kreiptis? Mokyklos psichologė dirba tik „dėl akių“, o pas kitą specialistą dukros nenutempsi. O aš pati nesusitvarkau.

Prieš mėnesį, tiesa, dukra nusiramino. Mat jų „vadė“ vis įrodinėja sau ir aplinkiniams savo „šaltakraujiškumą“. Todėl ji pati perlipusi aukštą tvorą, supančią vieno oligarcho namą, išdaužė langą.

Ją greitai pagavo, nes kieme suveikė signalizacija. Į vietą atvyko ne tik policija, bet ir iš slaptos zonos iššoko specialiai dresuoti savininko rotveileriai. Laimei, mergaitei pavyko išgyventi. Tačiau rimtai nukentėjo jos sėdmenų raumenys.

Gaujos vadeivą išvežė į ligoninę. Aš ir dar kelios mamos lengviau atsikvėpėme. Tikėjomės, kad grupelė be tos mergaitės iširs, nes ligoninėje ji praleis keletą mėnesių. Tačiau vadeiva pasirodė gudresnė.

Vaikai kaip vaikai. Jie pradėjo lankytis pas ją ligoninėje, nešdavo vaisių ir gėles. Ji paskyrė laikiną „pavaduotoją“. Liūdniausia mano situacijoje tai, kad „pavaduotoja“ tapo mano Indrė. O juk ji jau pradėjo grįžti prie ankstesnio gyvenimo, nustojo rūkyti, mažiau priekaištaudavo.

Dabar, kai Indrė buvo paaukštinta, jos paauglės ego su nauja jėga atgimė. Aš jai nebelaikau mama, autoritetas. Aš – tik virėja ir kambarinė, nieko daugiau. Kaip man reikėjo vyriškos rankos. Indrės tėvas būtų su ja susitaręs, blogiausiu atveju trinktelėjęs kumščiu į stalą. Bet jo nebėra, ir pakaitalo jam nėra.

Prieš keletą dienų grįžau namo. Butas buvo įtartinai tylus. Įėjau į Indrės kambarį ir ne iš karto supratau, kas nutiko. Ant kėdės nebebuvo drabužių, nors ji visada juos ten palikdavo. Atidariau spintą – ji buvo beveik tuščia.

Nuo netikėtumo net kojos sulinko. Mano dukra išėjo! Bet kur? Ketinau skambinti policijai, kai netikėtai ant lovos pamačiau popieriaus lapą. Indrė parašė man atsisveikinimo laišką:

„Mama, ačiū tau už viską. Žinau, kad tu nepritari mano pažiūroms, todėl aš išeinu. Pavargau su tavimi ginčytis. Man patinka gyventi su draugais. Kartu eisime dirbti, o ne mokytis į kokį nors prastą universitetą.

Šiame lape nurodžiau adresą, kur gyvensiu. Artimiausius 3-4 mėnesius gyvensiu ten, o paskui žiūrėsime“.

Trumpai ir aiškiai. Štai ir likau viena. O mano Indrė išėjo pas kažkokius nepažįstamus vaikinus, kurie rūko, geria ir kas žino, ką jie dar sugeba.

Nusprendžiau nesėdėti sudėjusi rankų ir nuėjau į policiją. Indrė nesumelavo. Pareiškimo nepriėmė. Budėtojas tik pirštu pasukiojo prie smilkinio: „Jūs žinote, kur gyvena jūsų dukra. Ji netgi parašė jums adresą. Ką rašysite pareiškime? Koks dingimas?“. Išėjau nieko nepešusi ir visiškai sutrikusi.

Teisiškai aš, žinoma, galiu priversti Indrę gyventi su manimi. Galų gale aš už ją atsakau, kol dukra nepilnametė. Bet juk neprikabinsiu jos grandinėmis? Ką darysiu, kai jai sukaks 18 ir aš nebegalėsiu už ją atsakyti?

Gal kas nors buvo panašioje situacijoje? Kaip atkurti ryšį su dukra? Kaip paaiškinti jai, kad visos jos dabartinės „pažiūros“ – laikinos? Po kelių metų ji supras, kaip klydo. Tačiau norėčiau, kad supratimas ateitų iki tol, kol neįvyko nepataisoma…