Dukra nori, kad būčiau amžina auklė anūkei, tačiau aš esu pensininkė ir turiu savo gyvenimą

Mano jaunesnioji dukra vardu Alina. Alinutei buvo 19 metu, kai pagimdė man anūkę Urtelę. Anksti, žinoma, pasinėrė į motinystę, bet ką jau padarysi. Įtraukė ją nežemiška meilė, Alina pastojo ir ištekėjo.

Negaliu pasakyti, kad džiaugiausi taip susiklosčiusiomis aplinkybėmis. Mano amžius tuo metu jau buvo pensinis, bet norėjosi dar padirbėti.
Štai turiu anūką nuo sūnaus, tai juo užsiima jo motina. O kai pagimdė Alinutė, iškart pasakė, kad tikisi mano pagalbos.

Padėti ir pati buvau ne prieš, tik štai išeiti iš darbo visai nenorėjau. Esmė ne tik piniguose. Tiesiog aš mėgstu savo darbą, kolektyvas pas mane geras. Iškeisti visa tai į vystyklus ir buteliukus – perspektyva šiaip sau.

Ir visgi aš ryžausi. Alinai reikėjo baigti universitetą ir išvis galvoti apie ateitį. Todėl pilnai prisiėmiau Urtės priežiūrą.

Keičiau anūkei sauskelnes, maudžiau, užsiėmiau gimnastika. O paskui mokiau kalbėti – jai tai sparčiai sekėsi.

Pavargdavau aš, bet ir jaučiau didelį malonumą bendraudama su Urtele. Ir džiaugiausi padėdama dukrai. Tik štai kartais man atrodė, kad Alina piktnaudžiauja mano pagalba.

Urtė maitinama mišinėliu, todėl kai jai buvo apie 2 mėnesius, jos motina jau ramiai eidavo su vyru į svečius ar į kiną. O dar lakstydavo pas drauges ir sėdėdavo kavinėse kaip mergystės laikais.

Aš savo ruožtu buvau iki ausų nugrimzdusi vaiko priežiūroje. Ir neišsimiegodavau, o juk vyresniame amžiuje tai jau stipriai pakerta sveikatą.
Užsiminiau Alinai, kad nereikėtų taip smarkiai manęs išnaudoti. Aš visgi močiutė, o ne mama. Tačiau dukra arba nesiklausydavo manęs, arba įsižeisdavo.

Kartą man paskambino buvusi kolegė ir pasiūlė susitikti. O aš su siaubu pagalvojau, kad negaliu ištrūkti į susitikimą su drauge. Urtė pastoviai buvo pas mane, nebuvo nė dienos, kad Alina nenumestų man savo dukters.

Ėmiau tiesiogiai atsisakinėti. Štai taip ir sakiau, kad tam tikromis dienomis nesitikėtų mano pagalbos. Tačiau dukra atvažiuodavo pas mane anksti ryte, sakydavo, kad turi svarbių reikalų ir numesdavo man vaiką.

Pasiskundžiau tai pačiai kolegei, su kuria negalėjau susitikti. Ji man ir patarė būti kietesnei. Nubrėžti ribas begėdei dukrai, kad jai padėsiu 2-3 kartus per savaitę ir ne daugiau.

Nes kur tai matyta, kad nedirbanti pensininkė negali skirti pavakarės susitikti su senais draugais?

Taip ir padariau. Širdis sruvo krauju, tačiau sugebėjau. Ir nė trupučio nepasigailėjau, juk per 2 savaites spėjau ir susiremontuoti virtuvę, ir su draugais pasimatyti, ir net į kiną su kolege nueiti.

Apibrėžiau tas 3 dienas, kai esu pasiruošusi padėti Alinai, tik štai kas keista. Ji neatvedė man anūkės nė vieną iš tų dienų.

Skambinau dukrai, klausiau, kodėl neveža Urtelės pas mane? O ji atsakė, kad pagalbos nereikės, pati prižiūrės.

Man pasidarė liūdna, nenorėjau pilnai atsisakyti bendravimo su anūke. Juk lietuviškai pasakiau, kad džiaugiuosi prižiūrėdama mažylę, tiesiog nereikia įžūlėti. Ko čia taip įsižeisti? Deja, Alina nusprendė savaip.

Visa tai buvo nemalonu, tačiau laisvę išnaudojau savo gerovei. Ir į sanatoriją nuvažiavau, ir net prie jūros keletui dienų. Alina man pati neskambino. O į mano skambučius atsakinėjo santūriai.

O ką aš galėjau padaryti? Ogi nieko! Štai ir užsiėmiau maloniai savo reikalais. Net nelabai buvo laiko liūdėti.

Ir nežinia kiek laiko tai galėjo tęstis, jei man nebūtų paskambinęs Alinutės vyras.

Mes su Karoliu nelabai sutariame, todėl nustebau dėl šio skambučio. Žentas ėmė skųstis, kad jie su žmona neturi nė minutės laiko sau. O juk jų šeima tai jauna, norisi pramogauti ir gyventi!

– Suprantu, žinoma, bet ką aš galiu padaryti? Alina pati atsisako mano pagalbos. 2-3 kartus per savaitę aš juk galiu pasėdėti su anūke,- atsakiau aš.

– Juk ji atsisakinėja ne šiaip sau! Ji džiaugtųsi, bet…,- nutilo Karolis, suabejojęs, ar verta atvirauti.

– Įsižeidė? – paklausiau aš.

– Na ne, neįsižeidė. Ji turi draugę Aistę. Toji jai patarė, neva neduok išvis anūkės močiutei, tada ji vilku kauks ir maldaus, kad duotų prižiūrėti. Ir tada Alina galės kelti savo sąlygas,- išklojo Karolis visą tiesą.

Aš pasipiktinau – buvo be galo nemalonu, kad dukra nusprendė manipuliuoti vaiku! O ta Aistė irgi gera – negi ji šitaip elgiasi su savo senutėle motina?

– Koks siaubas, o ko tu, Karoli, nori iš manęs? – kandžiai pasidomėjau.

Visgi iš dalies jis irgi kaltas susiklosčiusioje situacijoje. Galėjo kaip nors paveikti žmoną, išaiškinti jai, kaip negražiai ji elgiasi.

– Noriu, kad jūs paprašytumėte Alinos iš tikrųjų. Paprašykite jos, pasakykite, kad esate pasiruošusi sėdėti su Urte, kiek jai reikia. Juk ji šito siekia,- nuoširdžiai atsakė Karolis.

Tai keistuolis! Ir jis mano, kad aš sutiksiu taip žemintis po to, kai tikra dukra nusprendė pažaisti su pagyvenusios motinos jausmais?

Pasakiau Karoliui, kad su žmona aiškintųsi patys. Tvirtai nusprendžiau, kad neskambinsiu. Širdį lyg katės draskė, tačiau negalėjau peržengti per save ir sutikti su begėdės dukters sąlygomis!

Jau pusmetis praėjo, kai bendravimas telefonu su dukra įtemptas. O neseniai ji man atsiuntė anūkės fotografiją. Štai sėdžiu ir verkiu, žiūrėdama į mažylės foto. Širdį skauda, o išdidumas neleidžia peržengti per save.