Tris sūnus pagimdžiau, o senatvėje jiems nereikalinga…

Aš pagimdžiau penkis vaikus. Nesigailėjau nei savęs, nei sveikatos dėl jų. Tai buvo dar prieš 30 metų, todėl tiek sūnūs, tiek dukros jau išsiskraidė ir sukūrė savo šeimas.

Su dukromis mano santykiai puikūs. Jos dažnai mane aplanko su lauktuvėmis, padeda tvarkytis namuose. Visas šeimos šventes švenčiame kartu, nes jos žino, kaip man vieniša.

Mano namas didelis, todėl visiems užtenka vietos. O štai sūnūs visai nutolo – lyg svetimi žmonės. Suprantu, kad jie turi žmonas ir vaikus, bet ar apie motiną galima pamiršti?

Kai mano vyras paskambino ir paprašė jų atvykti pakeisti stogo, jie tik numojo ranka. Mums teko atiduoti visą pensiją darbininkams, nes per lietų visas namas buvo užpiltas.

Sūnūs net nepaskambina. Jie net per gimtadienį negali elementariai atsiųsti žinutės, kad parodytų pagarbą mums, seneliams.

Nemanau, kad jų žmonos kažką blogo pasako. Matyt, patys nenori užsiimti seneliais. Aišku, abejonių yra, bet, atrodo, kad visos trys žmonos geros ir adekvačios. Vaikinai dangstosi darbu ir užimtumu.

O dukros, vadinasi, visai nedirba, kad randa laiko mums? Jų žmonos sėdi namuose su anūkais, bet nė karto neatvyko pas mus ir neapsidžiaugė savo buvimu.

Dabar mes tikrai reikalingi vaikų pagalbos, tačiau jie nuo mūsų nusisuko. Dukros su žentais veža mus į ligonines, gydo už savo pinigus, perka produktus, o vaikinai visai atsisakė.

Prieš dvejus metus vidurinė dukra pateko į rimtą avariją – ji dabar neįgaliojo vežimėlyje. Ji negali mums padėti, nes jai pačiai reikalinga pagalba. Vyresnė praeitais metais išvyko į Ameriką, todėl taip pat negali būti šalia.

Ji siūlė samdyti slaugę, bet nenoriu įsileisti svetimo žmogaus į namus. Penkis vaikus pagimdžiau, kad paskutinius metus praleisčiau su slauge?

Viena iš martelių pasiūlė parduoti namą ir įrašyti mus į senelių globos namus. Su mintimi, kad ten mus ir maitins, ir rūpinsis – niekas nesiskųs. Kaip išvis galėjo tokia mintis jai ateiti į galvą?

Mes nesame bejėgiai, bet mums reikalinga priežiūra. Mes patys judame, mąstome aiškiai, tik jau esame seni, o sveikata pradeda šlubuoti. Juk neprašome daug – tik truputį dėmesio ir rūpesčio.

Dar kartą įsitikinau, kad artimesnių už dukras nėra. O sūnums Dievas teisėjas…

You cannot copy content of this page