“Dėdule, pas jus pavalgyti nieko neliks?“ – paklausė berniukas drebančiu balsu

Antanas dirbo vadybininku biure.

Ne paprastu, užsidirbo vyresniojo vietą. Tačiau žvaigždžių liga nesusirgo, kaip kai kurie, o tokia pat draugiška nata bendravo su kitais bendradarbiais.

Kaip tik šiandien pasikvietė draugus iš biuro į kavinę, taip sakant, „prisirašyti“. Vakare jie didžiule triukšminga kompanija sugriuvo į „Karčemą“ ir surengė puotą.

Antanas ir dar keli vaikinai išėjo į kavinės terasą pakvėpuoti grynu oru ir parūkyti. Iš tamsaus kampo prie Antano priėjo kokių 7-erių berniukas.
„Dėdule, o pas jus nieko neliks pavalgyti?“ – paklausė jis drebančiu balsu. Antanas apstulbo. Vaikinai nusikvatojo ir patarė jam vyti šalin prašinėtoją, skėlus į sprandą „kriaušę“.

Tačiau Antanui kažkodėl sudrėko akys, jis nurijo gerkle pakilusį gumulą, paėmė berniuką už rankos ir nusivedė į kavinę.

Pasodinęs berniūkštį už stalo, jis pakvietė padavėją, užsakė kotletą su bulvių koše, tris pyragaičius ir arbatos su citrina. Pardavėja buvo beprotestuojanti, kad prašinėtojų neaptarnauja, tačiau Antanas pažadėjo jai neblogus arbatpinigius ir ji nuėjo atlikti užsakymo.

Tačiau, Antano nuostabai, berniukas nepuolė prie maisto, o išsitraukęs iš kišenės maišelį, ėmė atsargiai dėti jį ten. „Valgyk, ką tu, aš tau dar nupirksiu“,- pasakė vaikinas. O berniukas tarė: „Tai aš ne sau. Tai mamai su Vika. Jos alkanos sėdi“.

Antanui širdį suspaudė iš gailesčio. Jis atsisveikino su draugais, pasiėmė berniuką ir patraukė į prekybos centrą. Ten jis pripirko du sunkius maišus produktų ir liepė Vitalijui (taip vadino mažąjį) vesti jį namo. Jie praėjo beveik du kvartalus ir atsidūrė prie apšiurusio vietos gamyklos bendrabučio pastato.

Duris jiems atidarė miela, tačiau suvargusi moteris, kokių trisdešimties su trupučiu. „Vitalijus vėl ko nors pridirbo?“ – paklausė ji išsigandusiu balsu. „Mama, aš noriu valgyti“,- pasigirdo vaikiškas balselis iš kito kambario. „Tuoj, Vika, einu, mieloji“, – ištarė moteris švelniu balsu. „Atleiskite, bet ko jums reikia?“ – atsigręžė ji į Antaną. „Aš jums atnešiau pavalgyti“,- atsakė vaikinas.

O paskui neklausdamas nuėjo į mažytę virtuvėlę. Moteriai iš akių ritosi ašaros. „Aš atiduosiu, uždirbsiu ir viską jums atiduosiu“,- per ašaras išspaudė ji. „Mama, sėdėk su Vika, ji juk serga. Aš pats uždirbsiu. Iššluosiu kiemą už tave, eisiu plauti mašinas ir uždirbsiu“, – greitakalbe išbėrė Vitalijus.

O Antanas paėmė moterį už rankos, pasodino ant sofos ir trumpai tarė: „Pasakok“. Vitalijaus ir Viktorijos mama buvo vardu Lina. Ir jie ne visada taip gyveno. Kartą Linos vyras ir vaikučių tėvas parsivedė namo kitą moterį, o savo šeimą be gailesčio išvijo į gatvę.

Lina negalėjo nieko padaryti – butas buvo vyro. Jai pavyko įsidarbinti kiemsarge ir įsikelti į šį mažytį bendrabučio kambarėlį. Tačiau Vika susirgo, prireikė brangių vaistų ir pinigų visiškai nebeliko. Net maistui. Ir Lina vėl ėmė žadėti, kad atiduos Antanui pinigus už produktus.

Antanas apkabino verkiančią moterį ir ėmė glostyti jos galvą. Jis bandė sulaikyti besiveržiančias ašaras, bet nosis išdavikiškai šniurkščiojo.
Sekančią dieną jis vėl atnešė produktų. Ir vaistų Vikai. Ir žaislų vaikams. Po darbo kartu su Vitalijumi sutvarkė Linos plotą. Nuo tada vyriškis tapo nuolatiniu svečiu moters namuose.

O galų gale Antanas suprato, kad jį traukia ten daugiau, nei į savo namus. Jis suprato, kad tai jo šeima, jo vaikai… Ir tuomet nusprendė apjungti šiuos du dalykus – naujai atrastą šeimą ir namus. Pasiūlė Linai ranką ir širdį. Ji buvo ne prieš.

O vaikai tik „už“…